Gavau darbą, ieškau meilės. Susan Mallery

      Penė Džekson suprato, kad tikriausiai negerai taip džiūgauti matant savo buvusį vyrą paršliaužiantį atgal, bet nesunkiai atleido sau šį trūkumą.

      – Juk žinai, kad jis nori tave įdarbinti, – priminė jai draugė Naomė.

      – O taip. Koks saldus pripažinimo jausmas. – Penė atsilo- šė kėdėje ir susimąstė. – Noriu, kad jis maldautų. Ne svaidy- tųsi pagiežingais žodžiais ir kunkuliuotų neapykanta, o ro- dytų…

      – Rodytų besąlygiškai remiąs išsiskyrusias moteris? – pasitikslino Naomė.

      Penė nusikvatojo.

      – Būtent. Tikriausiai todėl, kad tokiais atvejais jaučiuosi silpna ir mažutė.

      – Galbūt, bet noriu pasakyti, kad šiandien atrodai ypač žaviai – jei tai padės.

      – Truputį. – Penė pasitaisė laisvoką megztinį ir žvilgtelėjo į laikrodį. – Susitarėme papietauti mieste. Neutrali vieta – nekels jokių prisiminimų, nei gerų, nei blogų.

      – Stenkis vengti gerųjų, – perspėjo Naomė. – Kolui nebūdavo sunku tave apmulkinti.

      – Nuo to laiko prabėgo jau treji metai. Pagaliau jis man visiškai nieko nebereiškia ir gyvenu toliau.

      – Žinoma, – netvirtai sutiko Naomė. – Tik negalvok, kaip puikiai jis atrodo su tais savo drabužiais, juo labiau – be jų. Verčiau prisimink, kad sudaužė tau širdį, melavo norįs kūdikio ir sutrypė tavo trapias svajones.

      Bus nesunku, – pamanė Penė, bet apmaudo šešėlis sudrumstė gerą nuotaiką.

      Prieš ketverius metus ji norėjo įsidarbinti virėja „Buchananuose", viename iš Kolo šeimai priklausančių restoranų. Taikė į pačias žemiausias pareigas – būtų turėjusi ruošti salotas. Su ja varžėsi dar dešimt kandidatų. Bijodama, kad nesugebės nė peilio rankose išlaikyti, Penė paprašė Kolo, tada dar savo sutuoktinio, tarti gerą žodį apie ją savo senelei. Kolas atsisakė ir darbo Penė negavo.

      – Šįkart darbas pats pas mane ateina, – tarė Penė. – Ketinu tuo pasinaudoti. Kolu – taip pat. Be abejo, grynai iš profesinių paskatų.

      – Be abejo, – aidu atkartojo Naomė, nors neatrodė įtikinta. – Tau jis – tikra rakštis sėdynėje. Visada buvo. Pasisaugok.

      Penė atsistojo ir pasiėmė rankinę.

      – O aš ar nebuvau jam rakštis?

      – Užsiprašyk padoraus atlygio.

      – Pažadu.

      – Ir negalvok, kad nori su juo pasimylėti.

      Penė nusijuokė.

      – Ak, liaukis. Apie tai negali būti nė kalbos. Pamatysi.

      Penė atvažiavo anksčiau, todėl sėdėjo automobilyje laukdama, kol laikrodis parodys, kad jau penkias minutes vėluoja. Ji turėjo menkutę, galbūt net nereikšmingą jėgos persvarą ir jautėsi jos nusipelniusi.

      Pagaliau įėjo į tylų restoranėlį su odiniais baldais ir baltomis staltiesėmis. Dar nespėjusi užkalbinti padavėjos pamatė Kolą, stovintį prie staliuko salės gale. Juodu turėjo bendrų draugų ir gyveno tame pačiame mieste, bet Penė atkakliai stengėsi šalintis Kolo ir jiedviem iki šiol pavyko išvengti susidūrimo. Regis, nuo šiol viskas pasikeis.

      – Sveikas, – tarė ji su savimi pasitikinčios moters šypsena lūpose.

      – Labas, Pene. – Kolas nužvelgė ją ir mostelėjo ranka į vietą prieš save. – Ačiū, kad sutikai susitikti.

      – O kaip galėjau atsisakyti? Telefonu nedaug tepasakei, tai sužadino smalsumą. – Ji įsitaisė krėsle.

      Kolas buvo išvaizdus vyras. Aukštas, raumeningas, tomis pačiomis ilgesingomis akimis, kokias ji prisiminė. Užteko atsisėsti prie- šais jį, ir kūnas prisiminė, kaip būdavo anuomet, kai juodu puikiai sutarė ir negalėdavo atplėšti rankų vienas nuo kito. Bet dabar tai nedomino Penės. Ji gavo gerą pamoką ir padarė iš- vadas.

      Be to, negalėjo atleisti už tai, kad per trejus išsiskyrimo metus jis nesiteikė nė kiek pastorėti ar susiraukšlėti. Ne, atrodė žavingai – kaip tikras vyras.

      Ir vis dėlto Kolui prireikė jos pagalbos. Taip, tai neįtikėtinai smagu. Kol juodu gyveno drauge, jis nebuvo ja visiškai patenkintas. O dabar nori, kad Penė išgelbėtų jį… šiuo atveju – restoraną. Moteris jau įsivaizdavo, kaip mėgausis jo keliaklupsčiavimu, kol galiausiai sutiks.

      – „Jūros krantas" pateko į bėdą, – tarė jis ir nutilo, nes priėjo padavėja priimti užsakymo.

      Moteriai nuėjus Penė atsirėmė į odinę krėslo atkaltę ir nusišypsojo.

      – Girdėjau, kad ta bėda ne tokia jau menka. Kalbama, jog netekote didžiosios dalies klientų, kartu ir pajamų – o tai jau visai nekas.

      Ji sumirksėjo nutaisiusi nekaltą veidelį. Neabejojo, kad Kolas mato ją kiaurai ir norės pasmaugti. Bet negalės. Nes jam jos reikia. Tiesą sakant, mirtinai reikia. Kaip jai patiko jaustis reikalingai vyrams. Ypač Kolui.

      – Buvo ir geresnių laikų, – sutiko jis. Atrodė, kiekviena šio pokalbio sekundė varo jį iš proto.

      – „Jūros krantas" yra seniausias garsios Buchananų dinastijos restoranas, – smagiai priminė Penė. – Ir pavyzdys kitiems. Bent jau kadaise toks buvo. O dabar garsėjate prastu maistu ir blogu aptarnavimu. – Ji gurkštelėjo vandens. – Štai kokių gandų sklando.

      – Ačiū už naujausias žinias.

      Kolo veidas įsitempė. Penė aiškiai suprato, kaip jį siutina jųdviejų pokalbis. Nutuokė, ką galvoja: ir kodėl iš visų Sietlo virėjų jam verkiant reikia būtent jos?

      Ji to irgi nežinojo, bet kartais moteris tiesiog negali nepasinaudoti pasitaikiusia proga.

      – Tavo darbo sutartis jau baigiasi, – pradėjo jis.

      – Tiesa, – nusišypsojo Penė.

      – Ieškai kito darbo.

      – Taip.

      – Norėčiau tave nusisamdyti.

      Trys paprasti žodžiai. Žodžiai, kurie atskirai nedaug reiškia, tačiau visi kartu kažkam gali būti patys reikšmingiausi gyvenime. Šiuo atveju – jai.

      – Turiu kitų pasiūlymų, – ramiai tarė Penė.

      – Ar jau priėmei kurį nors?

      – Dar ne.

      Kolas buvo augalotas, kokių šešių pėdų ir trijų colių tamsiaplaukis vyras. Veidas – su ryškiais skruostikauliais ir tvirtu smakru, o burna dažniausiai išduodavo nuotaiką. Dabar jis taip tūžo, kad, rodės, tuoj ims spjaudytis ugnimi. Dar niekada Penė nesijautė taip gerai.

      – Atvažiavau čia norėdamas tau pasiūlyti penkerių metų sutartį. Vadovautum visai virtuvei. Sutartis standartinė. – Jis pasakė atlyginimą.

      Penė tik sumirksėjo ir gurkštelėjo vandens. Iš tiesų ji netroško tik pakeisti darbo vietą. Norėjo imtis savo verslo. Bet tam reikėjo krūvos pinigų, kurių ji neturėjo. Beliko apsispręsti – arba ieškoti daugiau verslo partnerių nei būtų norėjusi, arba laukti. Nutarė laukti.

      Ketino trejus metus taupyti pinigus, o tada atidaryti savo svajonių restoraną. Taigi kad ir koks viliojantis atrodė siūlomas atlyginimas, jo nepakako.

      – Tavo pasiūlymas manęs nedomina, – išrėžė šyptelėjusi.

      Kolas