Milijardieriaus suviliota. Elizabeth Bevarly
iota
Pirmas skyrius
Trisdešimtąjį Delos Hanan gimtadienį padaryti dar geresnį nei buvo numačiusi galėjo vienintelis dalykas, apie kurį ji net nepagalvojo. O tai šį tą reiškė, juk planavo šventę nuo tada, kai buvo maža ir augo aplinkoje, kurioje gimtadienių dažniausiai niekas nepaisydavo, nes surengti juos būdavo pernelyg brangu.
Daugybės dalykų nebuvo paisoma, nes jie kainavo per daug. Tokių kaip, pavyzdžiui… Dela. Būtent todėl ji pažadėjo sau tokią iškilmingą šventę. Nes net būdama maža mergaitė puikiai suprato: pasikliauti gali tik pati savimi.
Žinoma, per pastaruosius vienuolika mėnesių jos nuostatos smarkiai pakito: kai sutiko Džefrį, neliko nieko kito, tik pasikliauti juo.
Džefrio šįvakar nebuvo ir Dela neketino galvoti nei apie jį, nei apie ką nors kita iš to pasaulio. Šis vakaras ypatingas. Skirtas jai. Pilnas visko, apie ką tik galėjo svajoti vargšas vaikas iš vieno atšiauriausių Niujorko rajonų.
Anuomet Dela prisiekė, jog nė nesulaukusi trisdešimties paliks to rajono gatves ir užsidirbusi milijonus gyvens prestižinėje miesto dalyje prie parko.
Ji pasižadėjo trisdešimtąjį gimtadienį atšvęsti, taip kaip tai daro žymūs ir turtingi, nes manė, kad prie tokio gyvenimo būdo jau bus įpratusi.
Ir neketino atsisakyti savo pažado, net jei teks švęsti ne Niujorke, o Čikagoje. Dela pradės pietumis penkių žvaigždučių viešbutyje, paskui sėdės operos teatro ložėje ir baigs vakarą klube, į kurį įleidžiama tik visuomenės grietinėlė. Ji išdidžiai vilkėjo kelių tūkstančių vertus madingus drabužius, spindėjo rubinais ir deimantais, šukuoseną ir manikiūrą jai darė geriausiame miesto salone.
Moteris patenkinta atsiduso mėgaudamasi pirma vakaro dalimi. Palumbo restorano State gatvėje kainos prilygo kai kurių nepriklausomų valstybių biudžetui. Be abejonės, Dela užsisakė tai, kas buvo brangiausia valgiaraštyje: pietus iš keturių patiekalų, kurių europietiškų pavadinimų ji beveik visą savaitę nepajėgė taisyklingai ištarti. (Ačiū Dievui, valgiaraštis buvo pateiktas internete, todėl ji galėjo pasimokyti ir užsisakydama neatrodyti it miesčionė. Kaip malonu ištarti žodį miesčionė, nors ir mintyse.) Juk būtent taip ir elgiasi per gimtadienius – užsisako pačius brangiausius patiekalus – visi rafinuoti, elegantiški ir turtingi, ar ne?
Paskatinta šių minčių Dela paslapčiomis apsidairė norėdama įsitikinti, kad ir kiti restorane pietaujantys žmonės – itin rafinuoti, elegantiški ir turtingi – taip pat mėgaujasi pačiomis brangiausiomis dovanomis. Gerai jau gerai, dar norėjo būti tikra, jog jai iš paskos neatsliūkino Džefris.
Jis negalėjo žinoti, kur Dela eis, net jei ir būtų supratęs, kad ji niekam neįtariant paspruko. Šio vakaro pabėgimą ji suplanavo kruopščiau nei pačią trisdešimtojo gimtadienio šventę. Dabar visiems čia esantiems ji buvo tokia pat mėlyno kraujo dama kaip jie ir priklausė tam pačiam visuomenės sluoksniui. Laimei, Džefrio nebuvo matyti nė ženklo. Du pliusai.
Dela čia jautėsi it žuvis vandenyje; laukdama kalmarų užkandžio gurkšnojo šampaną. Nors kilusi iš neturtingos šeimos, ji siekė patekti į šią aplinką metų metus. Gimusi miesto pakraštyje, ji iš visų jėgų skynėsi kelią iš lūšnynų į aukštuomenę. Ji tyrinėjo, mėgdžiojo kiekvieną iš šio pasaulio, kol nebebuvo sunku ir pačiai elgtis kaip grynakraujei aukštuomenės narei.
Šis vakaras ne išimtis. Ji paklojo nemenką sumelę ir išsinuomojo tamsiai raudoną aksominę Carolina Herrera suknelę, Dolce & Gabbana batelius, jau neminint Bulgari auskarų, pakabuko ir juodo šilkinio Valentino apsiausto, būtino tokį žvarbų gruodžio vakarą.
Dela žinojo, kad raudoni atspalviai paryškina pilkas jos akis, o tamsiai gelsvi plaukai dabar jau pakankamai ilgi, kad laikytųsi susegti vieninteliu segtuku į prancūzišką kuodą.
Ji kilstelėjo ranką ir įsitikino, kad kiekvienas plaukelis savo vietoje, nusišypsojo pajutusi, kaip gera turėti ilgus plaukus. Visą gyvenimą iki pat šių metų pradžios plaukus kirpdavo berniokiškai trumpai, nesidžiaugė natūralia jų spalva nuo mokyklos laikų, kai paaugliškai maištaudama nusidažė juodai. Spalva, matyt, patiko, jei taip ilgai jos nekeitė. Dela net nepajuto, kada plaukai tapo medaus atspalvio. Natūrali spalva ir ilgis – ką jau kalbėti apie išsinuomotus drabužius – ir niekas iš buvusių kaimynų jos šį vakarą neatpažintų.
Bet šiandien apie tai negalvosiu, – priminė sau. Šis vakaras tobulas. Toks, kokį planavo prieš daug metų.
Išskyrus tą žavų elegantišką vyriškį, kurį padavėjas prieš keletą minučių pasodino prie gretimo stalelio. Dela neatsispyrė pagundai ir slapta žvilgčiojo į jo pusę. Būdama maža ji niekada nesvajojo ką nors pasikviesianti į šią ypatingą šventę. Pati nežinojo kodėl. Gal dėl to, kad, kaip jau minėta, buvo įsitikinusi, jog pasikliauti galės tik pati savimi. O gal dėl to, kad būdama vaikas net neįsivaizdavo tokio vyro kaip šis. Jos aplinkoje elegantiškai apsirengęs reiškė, kad vaikino marškiniai susegti, o patrauklus – tebeturi visus dantis.
Netikėtai vyras pakėlė akis ir jų žvilgsniai susitiko. Kažkas tarp jųdviejų… spragtelėjo. Ar kažkas panašaus… Jis pasuko tamsią galvą į Delos pusę be žodžių vertindamas, vienas lūpų kampelis kilstelėjo primindamas šypseną. Tik akimirką suabejojusi Dela kilstelėjo šampano taurę. Vyrą, vilkintį kiekvieną tobulo kūno colį pabrėžiantį smokingą, įrėmino gintaro spalvos šilko užuolaidos ant lango jam už nugaros. Tamsias jo akis sušildė svajinga žvakės, įstatytos į krištolo žvakidę, liepsnelė, o nuo šypsenėlės puse lūpų Delai šiurpas nubėgo nugara lyg nukrėtus elektrai. Tokia šypsena pasako moteriai, kad vyras ją ne tik nurenginėja akimis, bet yra pasirengęs panaudoti gerokai daugiau kūno dalių.
Pajutusi, kaip užkaito skruostai, Dela tuojau nusuko akis. Ji pakėlė taurę ir gurkštelėjo norėdama atvėsti. Stengėsi žiūrėti kur nors kitur: į šiugždančią baltutėlę staltiesę, tviskantį porcelianą, žavius restorano svečius. Vis dėlto žvilgsnis neišvengiamai grįžo prie vyro, sėdinčio prie stalelio priešais.
Jis susidomėjęs tebežiūrėjo į ją.
– Taigi, ką manote? – paklausė jis ganėtinai garsiai, kad ji išgirstų sėdėdama už dviejų stalelių.
Dela suglumusi sumirksėjo. Pirmą kartą gyvenime pajuto, ką iš tiesų reiškia suglumusi: sutrikimas sumišęs su tyliu juokingu zvimbesiu pilve, kuris buvo visai malonus. Galvoje sukosi koks milijonas įvairiausių galimų atsakymų. Pavyzdžiui: Manau, kad esate pats žavingiausias vyras, kokį esu sutikusi gyvenime. Ir: Ką veiksite Naujųjų išvakarėse? O gal paprasčiausiai: Ei, mylimasis. Ir, žinoma: Ak, mielasis!
– Ką galėtumėte pasiūlyti, – pridūrė jis imdamas valgiaraštį, – pietums?
Oje, ir ką Delai manyti apie tai? Na, klausimas visiškai kitoks, nei ji tikėjosi, ar ne? Kaip gerai, kad buvo pernelyg sutrikusi ir nespėjo nieko atsakyti.
– Hm, net nežinau, – ištarė Dela. – Pirmą kartą čia pietauju.
Kažkodėl įtarė: nedera siūlyti jam užsisakyti pačius brangiausius patiekalus, kad atrodytų elegantiškas, rafinuotas ir turtingas. Tuos dalykus jis įgijo vos atsiradęs šioje planetoje.
Delos atsakymas jį, regis, nustebino.
– Kaip galite būti čia pirmą kartą? Palumbo atidarytas Čikagoje jau beveik prieš šimtą metų. Ar jūs kilusi ne iš Čikagos?
Į šį klausimą Dela tikrai neketino atsakyti. Kad ji čia, nežino niekas, išskyrus Džefrį, o ir jis pernelyg atidžiai ją prižiūri. Nors Džefris tiksliai nežino, kur šiuo metu Dela, ji nerizikuos atskleisti savo mažo pabėgimo. Todėl nesakys – negali – šiam vyrui nieko. Kitaip tektų meluoti, o Dela niekuomet nemeluodavo, nors per savo sąžiningumą ne kartą pakliuvo į bėdą. Tai, kad ji šiuo metu priklausoma nuo Džefrio, geriausias įrodymas. Arba užsimezgus pokalbiui ji gali netyčia užsiminti apie savo praeitį. O gal ir dar blogiau – dabartį. O šįvakar ji norėjo būti kaip įmanoma toliau nuo to, kad nei praeitis, nei dabartis netrukdytų džiaugtis Carolina Herrera suknele, deimantais, rubinais ir vieta Bohemos ložėje.
Todėl ji atsakė į jo pirmąjį klausimą.
– Užsisakiau ypatingą patiekalą. Dievinu