Pavyks arba ne. Paula Roe
title>
Pirmas skyrius
– Toji pamergė atidžiai tave stebi. Ar ją pažįsti?
– Kuri? – Metas Kuperis liovėsi pro didžiulį septyniasdešimt aštuntojo aukšto langą žiūrėjęs į Kvynslando Banglentininkų Rojaus tolius ir sutelkė visą dėmesį į savo seserį Peidžę. Jos veide tebešmėkščiojo taip gerai pažįstama pašaipi šypsenėlė, kai jis metė žvilgsnį į įspūdingą jaunosios palydą. Šešių moterų grupelė lėtai sukdama ratus bendravo su svečiais saulėlydžio apšviestoje Q1 apartamentų bokšto Saulėtoje salėje.
– Raudonplaukė, – patikslino Peidžė.
Jis gūžtelėjo pečiais, čiupo taurę šampano nuo pro šalį einančio padavėjo padėklo ir pažvelgė į nurodytą pusę.
– Aš čia nieko nepažįstu. Laimingoji pora yra tavo klientai.
Peidžė suraukė antakius.
– O tu varai mane į neviltį, Metai. Čia meilės šventė. Atsipalaiduok. Pasilinksmink. – Ji atidžiai apžvelgė pulką. – Eik ir pakalbink tą pamergę.
Jis kilstelėjo antakį, susikišo ranką į kelnių kišenę ir lėtai gurkštelėjo gėrimo.
– Tą raudonplaukę?
– Ji tikrai tavimi domisi.
Metas kažką neaiškiai sumurmėjo.
Peidžė atsiduso.
– Ir ko gi tau liūdėti. Esi trisdešimt šešerių, pati jaunystė, tu patrauklus, nevedęs, nežmoniškai turtingas…
– Ir atsakingas. Ir man sekasi…
– Ir vis vien dirbi kaip pašėlęs, – nusprendė ji pamačiusi, kaip jis per pusvalandį trečią kartą pažvelgė į telefono laikrodį. – Maniau, kad metei darbą Šv. Kotrynos ligoninėje, kad nuo visko atitrūktum.
Jis suraukė antakius.
– Vadovauti Tarptautinei skubios medicinos pagalbos tarnybai visai kas kita.
– Hm… – Peidžė sumirkčiojo rudomis akimis, įsimetė į burną užkandį ir, vaizduodama svarstykles, atvertė delnus. – Vienoje rankoje kardiochirurgija. Kitoje – vadovavimas pasaulinei gyvybės gelbėjimo bendrijai. – Ji kilstelėjo vieną ranką aukštyn, kitą nuleido žemyn. – Gyvybių gelbėjimas kaip šeimos verslas – tėvai netveria džiaugsmu. Skubios medicinos pagalbos brigadų mokymas besivystančiose šalyse – tėvai nusivylę.
– Aš ir toliau gelbėju gyvybes, Peidže. Be reikalo man priekaištauji.
– Labai nemalonu, kai kaskart tenka meluoti buvusiai tavo žmonai. – Peidžė nuleido ranką. – Blaškaisi po egzotiškiausius pasaulio kampelius, ieškai nemažiau egzotiškų moterų draugijos. – Ji kilstelėjo kitą ranką ir šyptelėjo. – Bet vis vien nesi laimingas.
– Aš…
– Nesi. – Ji palietė jo ranką. – Nors gyvenu Londone, viską apie tave žinau.
Nespėjus jam atsakyti, visas jaunosios pulkas pajudėjo vienu metu, sukeldamas triukšmo bangą.
Buvo neįprastai šilto rugpjūčio vidurio penktadienio vakaras, ir vietoj to, kad prieš pirmadienį išskrisdamas į Pertą baigtų derinti projekto detales, Metas buvo nepažįstamų žmonių pilnoje salėje ir šventė jungtuves žmonių, kurie buvo taip vienas kitą įsimylėję, kad net pykino į juodu bežiūrint.
Jį nutvilkė nepaaiškinamas pyktis. Paskutinį kartą dalyvavo savo paties vestuvėse – ir reikia tik pamatyti, kuo tai virto.
Svečiai prasiskyrė, kad būtų matyti, kaip bučiuojasi jaunavedžiai Zakas ir Emilė Preskotai. Pasigirdus sveikinimo šūksniams, Metas sukando dantis, nes gerkle kilo nemalonus jausmas. Ir kodėl, po paraliais, jis sutiko lydėti Peidžę?
– Tavo žiedas gražiai atrodo, – pasakė jis Peidžei, kuri stovėjo nuščiuvusi.
– Lyg iš tokio atstumo būtų matyti. – Jie žiūrėjo į įmantrų Peidžės Kuper rankų darbo žiedą su deimantais, besipuikuojantį ant Emilės bevardžio piršto. Buvo aiškiai matyti, kad Peidžė didžiuojasi. – Žiūrėk, – pridūrė ji ir alkūne smarkiai kumštelėjo jam į ranką. – Štai toji raudonplaukė.
Tą moterį šiek tiek užstojo Emilė. Moteris buvo pasisukusi šonu ir nusukusi galvą, tad Metas tematė ilgą kaklą, apnuogintus pečius ir raudonus lyg ugnis plaukus, prie pat sprando susuktus į glotniai sušukuotą kuodą.
Tada ji sujudėjo, ir auksinės saulės šviesoje išryškėjo jos profilis.
Jis aiktelėjo, ir viskas jam akyse susiliejo.
– Tu ją pažįsti? – griežtai paklausė Peidžė.
– Ne. Atsiprašau minutėlei. – Nekreipdamas dėmesio į Peidžės rūškaną veidą jis įbruko savo taurę jai į ranką ir nužingsniavo.
Ji stovėjo už kelių žingsnių, buvo atsilikusi nuo jaunosios palydos ir kalbėjosi su iš pažiūros maloniu vaikinu. Metas stabtelėjo, jam ėmė svaigti galva, nes visus jausmus užvaldė praeitis. Andželina Džeinė Reinolds – Eidžė. Angele, – šnabždėjo jis jai į ausį kankinamas aistros, kai ji rangėsi po juo. Ta pravardė jai tiko. Nežemiškai blyškios odos, ilgų dailių rankų ir kojų, ledo mėlynumo akių ir su kupeta sodriai kaštoninių plaukų, kurie krito jai ant nugaros žėruojančiomis bangomis, ji buvo vienu metu lyg ir dangaus, ir pragaro būtybė. Nuo jos linksmo juoko ir gundančios šypsenos jam virė kraujas. Ištisus šešis mėnesius ši moteris varė jį iš proto, šildė jo lovą ir, nepasakiusi nė žodžio, dingo iš jo gyvenimo. Kol visa tai pasimiršo, praėjo beveik metai.
Bet juk nepasimiršo, tiesa?
Jis suprato, kad ji jaučia jo žvilgsnį. Įtempusi nugarą ir pečius, suraukusi antakius ji žvalgėsi po minią. Jis neatitraukė žvilgsnio nuo jos sprando, kur dėl sukeltų plaukų buvo matyti jautrios odos lopinėlis. Prisiminė, kaip jį bučiavo, kaip ji iš pradžių džiugiai kikeno, o paskui ėmė aikčioti iš pasitenkinimo…
Pagaliau ji atsisuko, ir visi praėję metai smogė jam iš visų jėgų. Metas garsiai atsiduso.
Būdama dvidešimt trejų Eidžė buvo žavi. O dabar ji atrodė… stulbinamai. Gyvenimo patirtis paaštrino jos veido bruožus, išryškėjo skruostų linija. Šviesi oda ir aukšti skruostikauliai dar labiau pabrėžė šiek tiek įkypas mėlynas jos akis, kurių kampučiuose žybčiojo šelmiškos ugnelės.
O jos lūpos… prisirpusios, šiltos ir gundančios, žvilgančios, fuksijų atspalvio ir keliančios nepadorių vaizdinių.
Pagaliau jų žvilgsniai susidūrė. Jos akyse akimirką buvo matyti moteriškas susižavėjimas, tada žvilgsnis nukrypo į šalį. O tada ji vėl pažvelgė į jį iš nuostabos plačiai atmerktomis akimis.
Jis nesusilaikė nenusišypsojęs.
Kažkaip tarpo tarp jų nebeliko, ir jis atsidūrė tiesiai priešais ją.
– Eidže Reinolds, atrodai… – Jis nutilo nelabai suvokdamas, kad aplinkui tiek veiksmo ir triukšmo. – Gražiai.
– Metai Kuperi, – ji kalbėjo skubiai, šiek tiek kvėpčiodama, ir sujudino jame tai, kas seniai buvo pamiršta. – Daug laiko praėjo.
– Beveik dešimt metų.
– Nejaugi?
– Taip.
Ji susinėrė rankų pirštus, tikras kuklumo įsikūnijimas. Suraukęs antakius jis nužvelgė jos elegantišką ledo mėlio suknelę, prie pat kaklo nedidelį vėrinį su drugeliu, mažyčius auskarus su deimantais. Kažkas buvo pasikeitę.
– Nesi pratęs matyti mane taip apsirengusią.
Jis prisiminė susipynusias, nuo prakaito lipnias rankas ir kojas, karštus kvapą gniaužiančius bučinius, ir jam bematant sukilo aistra. Ji tikriausiai tai pajuto, nes tuojau pat pridūrė:
– Turiu omenyje… suknelę.
Mintyse nusikeikęs jis susitvardė.
– Ji…
– Neįprasta?
– Elegantiška.
Greitai peržvelgusi salę, ji patempė lūpas.
– Žinau,