Neužgesinta aistra. Stefanie London
OLOGAS
Karštis. Triukšmas. Spūstis.
Viešbučio Žaliasis rifas baro šokių aikštelė buvo geriausia vieta atsipalaiduoti po dienos darbų, o Šantalė Terner čia turėdavo progą pasimokyti žingsnelių. Jos klubai judėjo pagal ritmą, pirštai nuo kaktos braukė drėgnas plaukų sruogas. Nugara nubėgo prakaito srovelė, tačiau Šantalė į tai nekreipė dėmesio. Vidurnaktis, pats vakaro įkarštis, ji šoks, kol laikys kojos.
Čia ji galėjo pamiršti tobulai suplanuotą gyvenimą; ne tik pasimėgauti saulės spinduliais, bet ir truputį užsidirbti, o kai vasara pasibaigs, grįš į žemyną ir dirbs iki nukritimo, kad gautų vietą šiuolaikinio šokio trupėje. Šantalė pati sau nusišypsojo. Prieš akis visas gyvenimas ir daugybė viliojančių galimybių.
Šį vakarą dauguma draugų liko namuose. Jos pačios vaikinas šokti nemėgo, dabar stovėjo prie baro ir gurkšnodamas šnekučiavosi su kitu viešbučio darbuotoju. Nieko tokio. Ritmas jai buvo geriausias partneris. Juoda suknelė lipo prie drėgno kūno. Pats sezono įkarštis, šokių aikštelę užplūdo daugiau atostogautojų nei įprastai.
– Gražios merginos neturėtų šokti vienos. – Prie pat ausies pasigirdo žemas vyriškas balsas, o šnerves pakuteno vandenyno ir kokosinio banglenčių vaško kvapas. Pilvą užliejo karštis.
Šį kvapą ji pažintų net pažadinta vidurnaktį. Šantalė ant klubo pajuto ranką, bet ir toliau judėjo pagal ritmą.
– Dėl manęs gali nesivarginti, Brodi, – ji atsisuko ir pasitraukė atatupsta. – Aplink daugybė merginų, kurios būtų sužavėtos tavo lėkštų frazių.
– Lėkštų? Kokia tu žiauri, Šantale.
Juodi marškinėliai be rankovių atidengė plačius įdegusius vyro pečius ir tatuiruotę ant krūtinės. Kita inkaro pavidalo tatuiruotė puošė vidinę dilbio pusę. Merginas iš kojų verčiantis veidelis, pasivėlę saulėje nublukę plaukai ir kiaurai veriančios žalios akys.
Šantale, jis ne tavo nosiai. Nelįsk prie jo… net negalvok.
Saugodamasis garsiųjų kurorto kokteilių padauginusio poilsiautojo rankų Brodis Mičelas žengė į priekį. Jie su Šantale susilietė klubais ir rankom, bet ji šoko toliau. Nei Brodis, nei jo nuostabus kūnas nesugadins jai vakaro.
Muzika pasikeitė. Šantalė iškėlė rankas virš galvos ir pakraipė klubus, bet vėl švelniai atsitrenkė į Brodį. Jo rankos prilipo prie jos klubų kaip traukiamos magneto. Vieno prisilietimo pakako, kad gyslas užlietų adrenalinas.
– Negi manai, kad paliksiu tave ramybėje, kai taip šoki. – Ausį pakuteno karštas kvapas. Dabar suveikė anksčiau išmaukti kokteiliai, visą kūną ėmė švelniai dilgčioti. Alkoholis šildė, galūnės judėjo lengvai ir nevaržomai, galva sukosi. Šantalė žengė į šalį mėgindama nusikratyti jo rankų, tačiau kitas šokėjas ją stumtelėjo ir ji stipriai trenkėsi į Brodį. Saugodamasi, kad nesusidaužtų kaktomis, delnais įsirėmė į tvirtą krūtinę. Jis kvepėjo taaaip skaniai.
Pamiršusi sveiką protą Šantalė perbraukė rankomis per tvirtą kūną ir siūbuodama klubais atlošė galvą. Atrodė, kad gyslomis teka muzika, krūtinė vibravo nuo žemų dažnių. Tikriausiai nereikėjo piktnaudžiauti Žydraisiais Havajais, romas aptemdė protą.
– Šoku, kaip man patinka, – atrėžė ji atkišusi smakrą. – Pone Lėkštuoli.
– Tau dar atsirūgs, – nusišypsojo Brodis ir prisitraukė Šantalę prie savęs. – Lėkštas ne tas pats kas žavingas.
– Manaisi esąs žavingas? – Paerzino ji nekreipdama dėmesio į tai, kad jos centre jau pulsuoja pasitenkinimas. Tai alkoholis kaltas. Dėl to dabar tokia geidulinga. Brodis čia niekuo dėtas.
– Tikrai taip.
Jo lūpos prigludo prie jos ausies, kiekvieną kartą jam prisilietus prie jos šlaunų, nugara nubėgdavo šiurpas.
– Turėjau ne vieną progą įsitikinti.
– Ir kiek moterų tave patikino? – paklausė ji ir prikando lūpą tramdydama šypseną. Įdomu, kiek brūkšniukų įrėžta jo lovos galvūgalyje. Brodis buvo pagarsėjęs mergišius, bet jos tai nė kiek nestebino.
Jo kūnas ir veidas buvo lyg iš vyriškų apatinių reklamos. Kurorte karštų vaikinų buvo daugiau, nei reikia, tačiau Brodžiui neprilygo nė vienas: visada linksmas, nesibaigiantys juokeliai – žmonės šalia jo jausdavosi smagiai. Aplinkiniai jam visuomet būdavo prielankūs.
– Šito neišduosiu.
– Nagi, gali suapvalinti iki šimtų. – Atsitraukusi Šantalė pažvelgė jam į akis ir pajuto, kaip jo pirštai priglunda ten, kur jos širdis.
Brodis čiupo ją už riešo ir prisitraukė visai arti.
– Nesu toks beviltiškas, kaip tau atrodo, panele Tobulybe.
– Kurgi ne.
Vėl pasikeitė muzika. Lėtas, gašlus ritmas. Brodžio koja prisispaudė jai tarp šlaunų. Šantalė tyliai aiktelėjo. Reikia liautis dabar pat. Taip negalima, tačiau tai buvo geriau už viską. Geriau už šokoladinius martinius ir ilgą miegą sekmadienio rytą… geriau už šokį scenoje. Ji net sumurkė iš malonumo.
– Galiu lažintis, kad tu net blogesnis, nei aš manau.
– Cha! – Brodis priglaudė delną jai prie skruosto. – Nori įsitikinti, ar ne?
Visas jos kūnas šaukė taip! Brodžiui palinkus dar arčiau jai užgniaužė gerklę. Žemiško vyriškumo kvapas maišėsi su romu ant jo lūpų. Šantalė niekada nemanė, kad tai toks galingas ginklas. Kojos vos laikė.
Bet ji staiga atsipeikėjo ir greitai atsitraukė atatupsta. Brodis taip pat žiūrėjo išsigandęs. Staiga abu suprato, kad tai daugiau nei paprastas paerzinimas. Jie seniai peržengė visas ribas.
Kaip ji galėjo įsimylėti Brodį? Jis buvo didžiausias tinginys – tuščiagarbis gražuolis, lengvai slystantis per gyvenimą. Jam nereikėjo sunkiai dirbti, kad gautų, ko nori. Užtekdavo pamalti liežuviu. Visiška jos priešingybė. Kažin ar kur nors rastų sau netinkamesnį vaikiną, tačiau ant veido jusdama jo rankas ir karštą kvapą, vienu ritmu judindama klubus, ji bijojo nualpti.
O, ne! Negali būti… To negali būti.
– Tu nieko nejauti, ar ne? – nusivylęs paklausė jis ir paleido ją lyg nusideginęs. – Nemeluok, Šantale.
– Aš…
Ji nutilo vidury sakinio pastebėjus kažką kitą. Skotas.
– Po velnių, kas čia vyksta? – suriaumojo Skotas. Jo skruostai liepsnojo raudoniu, lūpos kietai sučiauptos.
– Nieko, – greitai tarė Brodis ir iškėlęs rankas žingtelėjo atatupstas.
Jis buvo stambesnis už Skotą, bet ne peštukas. Akys išdavė tą pačią kaltę, kuri smelkė Šantalės širdį. Kaip ji galėjo? Kaip galėjo įsimylėti savo vaikino geriausią draugą?
– Neatrodė kaip niekas. Tu ją grabaliojai!
– Nieko nebuvo, Skotai, – tarė Šantalė laikydama jį rankomis, bet jis nesunkiai išsilaisvino. – Mes tik šokome.
– Cha! – nusijuokė jis be jokio džiaugsmo. – Tik pasakyk, kad nieko jam nejauti, nes iš šalies neatrodė, kad šoka du draugai.
Šantalė norėjo jam paaiškinti, ką jaučia, bet negalėjo. Ji tik užsimerkė ir prispaudė delną sau prie kaktos, o atsimerkusi pamatė, kaip Skotas kumščiu trenkia Brodžiui į veidą.
– Ne!
PIRMAS SKYRIUS
Kiekvienas žmogus kartkartėmis išgirsta neigiamą atsakymą, tačiau šokėjui tai buvo kasdienybė. Nenuoširdus ačiū, bet ne po nesėkmingos peržiūros? Šitų ji net nebeskaičiavo. Nekoks atsiliepimas vietinio laikraščio menų skiltyje? Neišvengiama. Neentuziastinga publika? Nemalonu, bet visiems pasitaiko.
Šantalei žmonės vis kartojo, kad toliau bus lengviau, tačiau dabar nebuvo lengva stovėti iškėlus galvą ir susivaldyti, kad nedrebėtų lūpos. Stovėdama vidury scenos, negailestingai apšviesta prožektorių ji neramiai permetė svorį nuo vienos nuogos kojos ant kitos. Priešais kaip kraujo jūra raudonavo teatro kėdžių