O ji tikrai karšta!. Jennifer Hayward
ection>
Pirmas skyrius
Pastaruoju metu Manhatano reporterei Izabelei Piters sėkmė šypsojosi nepaprastai dažnai. Izabelė Aukštutiniame Ist Saide įsigijo mielą vieno kambario butuką, kuris buvo jai pagal kišenę, laimėjo vietinio sporto klubo narystę, kuri turėtų neleisti grįžti numestiems penkiolikai svarų, o pasipainiojusi reikiamoje vietoje reikiamu laiku parengė pikantišką istoriją apie Niujorko mero rinkimus, tad dabar jos pavardė nuolat mirgėjo žiniasklaidoje.
Deja, atskubėjusi į Sophoros biurą Londone, numetusi savo kortelę ant registratūros raudonmedžio stalo nepriekaištingai apsirengusiai registratorei ir paprašiusi susitikti su Leandru Konstantinu, iš blondinės veido išraiškos suprato, kad greičiausiai sėkmė nuo jos nusisuko.
– Bijau, kad būsite su juo prasilenkusi, panele Piters, – atsakė registratorė tobulu britišku akcentu, kuris kiekvieną kartą priversdavo Izę pasijusti menka ir nereikšminga. – Ponas Konstantinas jau pakeliui į Jungtines Valstijas.
Prakeikimas. Adrenalinas, sruvęs gyslomis nuo tada, kai, susiruošus skristi iš Italijos namo, viršininkas parašė žinutę su nurodymais leistis į gaudynes Londone, staiga išseko. Atrodė, kad atsitrenkė į sieną. Ji padarė viską, kad atsidurtų čia, kol Sophoros milijardierius generalinis direktorius dar neišvyko, bet vidudienio eismo kamščiai atliko savo juodą darbą. Nepadėjo ir it sraigė judėjęs taksi.
Izabelė iš paskutiniųjų tramdė nusivylimą, nors tikriausiai viską išdavė jos veido išraiška. Visgi ši moteris galėtų būti naudinga.
– Ačiū, – sušnabždėjo ji ir pasiėmusi kortelę įsidėjo atgal į rankinę. – Gal žinote, į kurį biurą jis išvyko?
– To reikia klausti jo asmeninės asistentės, – atsakė blondinė įdėmiai ją stebėdama. – Ji Niujorke. Ar norėtumėte jos telefono numerio?
– Ačiū, jau turiu, – tarstelėjo Izė ir prikando apatinę lūpą. – Kada jis išvyko?
– Prieš kelias valandas, – nutęsė moteris. – Gaila, kad jūsų kelionė nuėjo veltui.
Kažkodėl Izei nepatiko vartų sargės žvilgsnis. Ar nepasiekiamasis Leandras Konstantinas slepiasi savo kabinete? Viršininkas minėjo, kad, prireikus susitikti su žurnalistais, jis magiškai dingdavo, tačiau ji neturėjo laiko jo ieškoti. Lėktuvas į Niujorką pakils lygiai po trijų su puse valandos.
Izabelė linktelėjo blondinei, užsegė rankinę ir žengė į šalį. Džeimsui, jos viršininkui, tai nepatiks. Žinutėse jis rašė, kad netrukus į viešumą iškils skandalas, supurtysiantis Konstantino žaidimų įrangos kompaniją. Jei iki tol Niujorko televizijai nepavyks su juo susisiekti ir įtikinti, kad duotų išskirtinį interviu, jį užsipuls visa šalies žiniasklaida. Tada tikimybė jį pakalbinti bus lygi nuliui.
Sunkiai atsidususi Izabelė persimetė rankinę per petį ir išėjusi pro stiklines duris pasuko prie liftų. Vien pažvelgusi į aplinkui buvusius žmones ji suprato, kad pateko į vidudienio kofeino ir nikotino pragarą. Žinoma, negalėjo pasigirti pati neturinti žalingų įpročių, bet mieliau kimšdavosi į burną visokį šlamštą arba nerimaudavo dėl kokio nors straipsnio vietoje to, kad lietų prakaitą sporto klube. Kita vertus, ką daryti, kai tavo motina Holivudo deivė, o sesuo užsidirba pragyvenimui staipydamasi ant podiumo? Tobulybė atrodė nepasiekiama.
Skimbtelėjus lifto skambučiui Izabelė atsisuko į sidabrinius mirties nasrus. Būrelis žmonių susigrūdo viduje kaip sardinės skardinėje. Tiesą sakant, jai derėjo spraustis tarp jų, tačiau vien prisiminus kelionę aukštyn širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Užteko pažvelgti į aštuonių kvadratinių pėdų dėžutę, kad burna išdžiūtų, o kojos virstų drebučiais.
Ji atsisuko į avarinio išėjimo duris. Argi lipti penkiasdešimt aukštų žemyn gali būti taip blogai? Taip, gali, – nusprendė ji. Trijų colių aukščio kulniukai neskirti tokiam sportui, o jai dar reikia spėti į lėktuvą. Verčiau įveiks savo baimę, pamanė žengdama atatupsta nuo sidabrinių durų, už kurių dingo tuzinas žmonių, antraip visi susirinkusieji taps jos baimės liudininkais.
Mintyse Izabelė kartojo sau, kad ji racionali moteris, kurios pečius kasdien slegia labai didelė atsakomybė, tačiau vis tiek baimingai žvalgėsi po vestibiulyje nuobodžiaujančią minią. Jai pavyks. Juk ji ne ligonė.
Izė nužvelgė tobulą dešinėje stovinčios moters figūrą, aptemptą vienetiniu meno kūriniu. Verčianti iš kojų. Ar tokių moterų yra visur? Ar ir aukštakulniai dizainerio darbas? Kaip nesąžininga. Vieninteliai prabangūs bateliai, kuriuos ji turėjo, buvo rubinų raudonumo aukštakulniai, įsigyti per išpardavimą. Izabelė juos įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio ir paklojo ketvirtį mėnesio atlyginimo. Po to kelias savaites vakarienei valgė tik dribsnius.
Izabelės žvilgsnis nuklydo tolyn. Pastebėjo vyriškį, kurio išvaizda išdavė, kad jis kasdien, gerdamas arbatą, padaugina pyragaičių. Šalia jo stovėjo akivaizdžiai gerokai jaunesnis tipas, atsišliejęs į sieną ir tapšnojantis išmanųjį telefoną. Izabelei atvipo žandikaulis. Kaip galėjo jo nepastebėti? Jis buvo išskirtinis, iš didžiosios I. Šešios pėdos testosterono ir prabangus kostiumas. Jis traukė visų žvilgsnius.
Oho. Ji atidžiai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Dar niekada nematė vyro, kuriam taip tiktų kostiumas. Jam neprilygo net pasipūtę Manhatano finansų rajono povai. Tokie tobuli tamsiai pilki kostiumai, išryškinantys ūgį ir tobulą sudėjimą, turėtų būti uždrausti. Ypač kelnės, aptempiančios galingas šlaunis.
Prakeikimas, koks jis karštas. Toks karštas, kad jos kūno temperatūra ką tik šoktelėjo dešimčia laipsnių į viršų. Izabelė pakėlė akis į Viduržemio jūros regiono vyro tipo profilį ir sustingo. Kol ji nesivaržydama grožėjosi, jis pakėlė akis nuo telefono ir dabar stebeilijo tiesiai į… ją. Dieve. Duobutė jo smakre, kad ir kaip tai pavadinsi, atrodė taip… skaniai.
Jis žvelgė į ją atvirai, nė kiek nesidrovėdamas. Žvilgsnis išdavė, kad jos privalumus vertina subrendęs, savimi pasitikintis vyras, kuris gali rinktis bet kurią moterį. Izabelė suvirpėjo visu kūnu ir tvirčiau atsistojusi pasimuistė kaip maža mergaitė, nors kaip reporterė žinojo, kad užspeistai į kampą taip elgtis nedera. Kol jo žvilgsnis vėl pakilo prie jos veido, ją užliejo aistringa, žydra jėga, o veidas tapo burokėlių raudonumo.
Praslinko amžinybę trukusi akimirka – ji dar niekada taip nesikankino, – o tuomet jis nutraukė akių kontaktą ir nuleidęs galvą vėl susitelkė į telefoną.
Baigta.
Skruostai suliepsnojo dar skaisčiau. Rimtai, Ize, ko tikėjaisi? Kad jis taip pat ris tave akimis? Tai kartojasi nuolat. Visada nusižiūri vyrą, kuris ne tavo nosiai.
Suskambo Lotynų Amerikos ritmai. Jie grojo vis garsiau. Apolonas pakėlė akis ir susiraukė. Prakeikimas. Jos telefonas. Izabelė atsegė rankinę ir jį išsitraukė.
– Tai?.. – sulojo viršininkas. – Kas nutiko?
– Atleisk, Džeimsai, bet prasilenkėm. Eismas buvo siaubingas.
Džeimsas nepatenkintas atsiduso:
– Girdėjau, kad jis nesugaunamas, bet tik ne moterims.
Izė nežinojo, nei kaip Leandras Konstantinas atrodo, nei kas jis toks. Niekada nebuvo girdėjusi nei apie jo žaidimų kompaniją, nei apie populiarų lenktynių žaidimą Behemoth – apie jį sužinojo tik ryte, pakeliui iš atostogų, praleistų su draugėmis, Toskanoje gavusi Džeimso žinutę. Bosas liepė užsukti į Londoną. Žinutėje buvo parašyta, kad buvęs Konstantino programinės įrangos kūrimo vadovas Frenkas Meseris, jau seniai išspirtas iš kompanijos, šiandien atėjo į Niujorko televiziją tvirtindamas, kad tikrasis Behemoth kūrėjas yra jis. Jis buvo pasiryžęs eiti iki galo – iškart pateikė kompanijai ieškinį bei pasiūlė išskirtinį interviu žiniasklaidai.
Izė sučiaupė lūpas.
– Registratūroje paklausiau, į kurį biurą jis išvyko, bet man neatsakė.
– Mano šaltinis sako, kad į Niujorką, – atsiduso viršininkas. – Nesijaudink, Ize, čia mes jį pričiupsim. Negalės slapstytis amžinai.
Mes? Ji susiraukė.
– Gal leisi man dirbti savarankiškai?
Stojo