Ar mes turime planą?. Catherine Mann
>
Pirmas skyrius
Daktarę Marijamą Mandarą būtų buvę galima vieną iš paskutiniųjų priimti į gimnastikos grupę. Ne šiaip sau. Atletika? Silpnoji jos pusė. O kai ateidavo metas spėlioti žodžius, dalyvauti diskusijose ar matematikos konkursuose, ji sulaukdavo tūkstančio pasiūlymų.
Blogiausia, kad akademinės žinios nepadėjo greičiau įveikti įmantrių koridorių.
Labiau nei kada nors jai reikėjo paskubėti sprukti nuo karališkosios šeimos narius persekiojančių akių, stebinčių ją Žaliojo Kyšulio paplūdimio kurorte vakarinėje Afrikos pakrantėje, kuri priminė Havajus Šiaurės Atlante – dešimt salų, formuojančių pasagą. Jie apsistojo didžiausioje, Santjago, saloje.
Kad ir kur ji slapstėsi, aibė ryžtingų žmonių nekantriai siekė nusifotografuoti su princese. Kodėl jie negali suprasti, kad ji čia atvyko į medicinos konferenciją, o ne pabendrauti?
Pūškuodama Mari atsirėmė delnu į sieną po to, kai klupčiodama praskuodė pro vazone patupdytą palmę, apsuktą žibančia kalėdine girlianda. Nuo negailestingų persekiotojų pasprukti ne taip lengva, kaip rodoma filmuose, ypač kai nenori plūstis ar šokti pro langą. Artimiausią laiptinę buvo užblokavę du turistai, įnikę į įžymių vietų reklamos lankstinuką. Kitą išsigelbėjimo maršrutą užtvėrė valytojos vežimėlis. Kas jai liko – tik judėti į priekį.
Atgavusi pusiausvyrą ji patraukė sparčiu žingsniu, nes bėgdama būtų dar labiau atkreipusi dėmesį arba būtų susipainiojusios kojos. Įsispiriamos jos kurpaitės be kulniukų dunksėjo į ištaigingą kilimą kartu su Paklausykit! Dainuoja Heraldo angelai ritminga versija, vinguriuojančia iš muzikos grotuvo. Ji troško sulaukti šios medikų konferencijos pabaigos ir grįžti į savo tyrimų laboratoriją, kurioje atostogų kvailystes galėtų iškrapštyti iš galvos ir triuškinti informaciją, o ne cukrinius dryžuotus saldainius.
Kalėdos daugeliui reiškė meilę, džiaugsmą ir šeimą. O jai – smagų laikotarpį, kuris priminė legendinius šeimos pykčius net prabėgus dvidešimčiai metų po tėvų skyrybų. Jeigu jos tėtis su mama gyventų kaimynystėje arba bent jau tame pačiame žemyne, šventės nekeltų tiek skausmo. Tačiau dešimtis metų tebesitęsė tariamas tarpžemyninis karas dėl jų vienintelio vaiko. Augdama Mari daugiau laiko praleido Atlantos oro uoste ir skraidydama su aukle, nei iš tikrųjų švęsdama prie židinio su puodeliu kakavos rankose. Vienas Kalėdas net praleido viešbutyje, nes prieš persėdimą skrydis dėl snygio buvo atšauktas.
Šventinis staliukas su ratukais, stovintis vestibiulyje, jai priminė anų metų kalėdinį maistą. Gal ji ir kvaištelėjusi, tačiau, įgavusi daugiau galių valdyti savo gyvenimą, Marijama rinkosi paprastesnes Kalėdas.
Nors tai padaryti ne visada įmanoma tiems, kurie augo karališkai. Jos motiną gniuždė nuolatinis prožektorių šviesų dėmesys. Išsiskyrusi su Žaviuoju Princu Vakarų Afrikoje, ji grįžo namo į Atlantą Džordžijoje. Tačiau Mari negalėjo skirtis su savo palikimu.
Jeigu tik tėvas ir jo pavaldiniai suprastų, kad ji geriausiai atstovautų mažam jų regionui, atlikdama tyrimus universiteto laboratorijoje, o ne be paliovos šypsodamasi per kaspinų kirpimo ceremonijas! Ji ilgėjosi patogių, beformių savo drabužių, visai nenorėjo nerimauti dėl to, kad turi atrodyti nepriekaištingai, it visuomet pasirengusi fotosesijai.
Galų gale Mari pamatė nesaugomą laiptinę. Žvilgtelėjo vidun: tuščia, tik Paklausykit! Dainuoja Heraldo angelai melodijos aidą pakeitė Toli, ėdžiose. Tereikėjo pakilti iš pirmo aukšto į penktą ir ten, kambaryje, ji pasislėps nakčiai, lauks visų kitų savaitės renginių. Išsekusi po keturiolikos valandų dienos, perpildytos pristatymų apie antivirusinius vaistus, ji jautėsi visai iškrikusi ir neketino žavingai šypsotis prieš fotoaparatus ar atsakinėti į laviną žurnalistų klausimų, įrašinėjamų telefonais. Ypatingai dabar, kai bet kas, ką ji sakytų, per kelias sekundes išplistų internete.
Grabaliodama turėklus ji stengėsi įveikti vieną laiptelį po kito. Nuo skubėjimo net ausyse pulsavo. Trečiame aukšte atsiduso ir stabtelėjo atsikvėpti, kad galėtų užsikabaroti iki tikslo. Penktame aukšte pastūmė duris ir vos neatsitrenkė į motiną ir jos paauglę dukrą, kurios ėjo iš savo kambario. Mergiotė antrąkart dėbtelėjo į Mari ir skubiai nusigręžė. Nuplaudama nuovargį Marijamą užplūdo adrenalino banga, ir ji, įgavusi jėgų, lėkė per koridorių. Tik dabar ji skubėjo priešinga kryptimi, kad ją kur velnias.
Ne pats geriausias sprendimas paprasčiausiai grįžti koridoriumi atgal, nes nebuvo tikra, kad kelias tuščias. Bet ir stoviniuoti, aišku, ji negali. Jeigu pavyktų kaip nors užsimaskuoti, suklaidinti žmones. Nudelbusi galvą pro nuleistas blakstienas stebėjo koridorių, įsidėmėjo žalvarinę bagažo lentynėlę ir milžiniškus Afrikos žolių vazonus.
Jos žvilgsnis apsistojo ties puikiu sprendimu – kambarių tarnybos vežimėliu. Tikriausiai paliktas. Ji apsidairė, ieškodama žmogaus su viešbučio uniforma, tačiau pastebėjo tik skubiai nueinančios moters nugarą, toji moteris prie ausies spaudė mobilųjį telefoną. Mari sekundėlę pakramtė lūpą ir pasileido prie staltiese uždengto vežimėlio.
Vogčiomis žvilgtelėjo po sidabro padėklu. Nuo su šafranu troškintos ėrienos tįso seilės ir sugurgė pilvas. O tiramisu gabalėlis gundė susirasti artimiausią užkaborį ir papuotauti po ilgų kalbų dienos, per kurią tespėjo gurkštelėti kavos ir vandens. Mari nuvijo nuodėmingas mintis. Kuo greičiau nusigaus iki kambario, tuo greičiau jos diena baigsis po karštu dušu, su padėklu maisto ir minkšta lova.
Kambarių tarnybos vežimėlio pristatymas buvo pati geriausia maskuotė. Ant jo rankenos kabėjo viešbučio darbuotojos uniformos švarkas, o lapelyje buvo aiškiai parašytas gavėjas – 5A kambarys.
Prasiveriančių lifto durų garsas paskatino Mari imtis veiksmų.
Ant susiglamžiusio kostiumėlio ji užsimetė platų tamsiai žalią švarką. Kuo daugiau maskuotės – tuo geriau. Ant surištų plaukų užsimaukšlinusi kepurę pradėjo stumti sunkų, apkrautą vežimėlį kambario, kuris buvo koridoriaus gale, link, ir sau už nugaros išgirdo balsus.
– Matei ją? – portugalų kalba paklausė paauglė mergina, spigus jos balsas nuaidėjo per koridorių. – Lyg ir sakei, kad ji nubėgo laiptais į penktą aukštą.
– Tikrai ne ketvirtą? – paklausė kita tokiu pat spigiu balsu.
– Aš įsitikinusi, – atsakė trečias balsas. – Paruoškite telefonus. Už nuotraukas gausime nemenką sumelę.
Nė už ką.
Mari stūmė vežimėlį. Porcelianas barškėjo, o ratukai girgždėjo. Prakeikimas, jis sunkesnis nei atrodė. Ji stipriau įsikirto kulniukais į kilimą ir stūmė toliau. Žingsnis po žingsnio, pro ant sienų iškabintas kaukes ir didžialapes gėles vazonuose ji stūmėsi prie 5A kambario.
Sąmokslininkių trijulė artinosi.
– Gal paklauskime tos moters su vežimėliu, gal ji matė…
Iš baimės jai pašiurpo nugara. Nuotraukos sukels dar daugiau gėdos, jeigu jos pričiups ją su tokia maskuote. Reikia sprukti į 5A kambarį. Dabar. Vario lentelė rodė, kad Marijama pasiekė reikiamą vietą.
Mari nuspaudė skambutį – dukart, paskubomis.
– Kambarių tarnyba, – šūktelėjo nuleidusi galvą.
Šuoliavo sekundės. Rizika įsibrauti vidun ir nuslėpti tapatybę nuo vieno žmogaus atrodė mažiau bauginanti nei stoviniuoti su dievai žino kam pasiryžusia grupele mergiočių.
Vos pradėjus nerimauti, kad laikas greit baigsis, dėkui Dievui, durys atsivėrė. Ji įpuolė vidun, rankos buvo įtemptos nuo vežimėlio svorio, o nosis užuodė vyriško muilo kvapą. Jos mėgstamiausias – švaros ir gaivos dvelksmas, ne koks paprastas ar šleikštus. Jai susipynė kojos.
Kliūdama už savo pačios kojų ji toli gražu ne oriai įstūmė vežimėlį. Bet Mari niekada nebuvo grakšti ir kerinti mergina. Ji buvo intelektuali, pasipūtusi vėpla, tikras šeimos atstovės spaudai nusivylimas, nes toji tikėjosi, kad Marijama pasirodys esanti oresnė.
Nors ir skubėjo įsmukti vidun, ją vis tiek užvaldė smalsumas. Koks vyras renkasi paprastą kvapą, tačiau apsistoja prabangiuose apartamentuose? Bet ji nedrįso pakelti akių ir dirstelėti į jį.
Tik nužvelgė kambarį, akimis ieškodama