Ketė ir žavingasis ispanas. Sharon Kendrick
>
PIRMAS SKYRIUS
Net ryški Viduržemio saulė jos nuotaikos praskaidrinti nepajėgė.
Staiga pajutusi nevilties dūrį į paširdžius, Ketė nusibraukė tamsių plaukų sruogą nuo akių ir atsilošė minkštoje odinėje limuzino sėdynėje. Praėjo savaitė, bet tos nakties prisiminimai vis dar gyvi. Nakties, kai kaltinimai – ir atsakomieji kaltinimai – sukosi ore kaip sraigtasparnio mentės. Nakties, kai į šviesą išlindo dar viena šlykšti, gėdos kupina šeimos paslaptis.
Jei tik…
Jei tik visa tai nebūtų įvykę prašmatniame Balforų labdaros pokylyje, kai lauke tykojo pusė pasaulio žiniasklaidos atstovų, tik ir laukiančių kokios nors sensacingos naujienos. Ketė trumpam užsimerkė. Jie tikriausiai negalėjo patikėti savo laime.
Jau pernai metų pokylis buvo užtektinai netikęs – ji žeminančiai apsikvailino prieš tą arogantišką ispaną Karlosą Gererą – bet to bent jau niekas, išskyrus jos tėvą, nematė. Šįsyk viskas dar blogiau – jos dvynės seserys paskelbė žinią, kad mylima sesuo Zoja pradėta visai kito vyro, tad nėra tikra Balfor.
Užuodę kraują, paparacai aplink didingąjį šeimos dvarą būriavosi ištisas dienas ir štai dar kartą Balforų pavardės pilni laikraščiai. Ketė jau buvo įpratusi, kad paminėjus jos šeimos vardą skambėjo tie patys žodžiai – karščiausia dienos tema. Žodžiai, kurie vis dar skaudino, kad ir kiek kartų ji juos girdėtų.
Skandalas.
Gėda.
Paslaptys.
Tiesa ta, kad Balforų šeima išties garsėja visu tuo ir dar daugiau. Bet vien dėl to, kad jie turtingi, nereiškia, kad nejaučia skausmo ar skriaudos. Įdurk ir jie kraujuos kaip ir visi likusieji. Bet, žinoma, to niekas nemato ir niekada nepamatys, na, bent jau tikrai ne iš Ketės. Leido sau niūriai šyptelėti. Nes vos tik parodysi skriaudą, tapsi pažeidžiamas, o tai pavojingiausia. Negi ji nežino to geriau už bet ką kitą?
Spoksojo pro automobilio langą, vis primindama sau, kaip susitvarkė su pastaruoju pažeminimu. Taip, kaip susitvarkydavo visada. Paspruko iš šeimos dvaro. Tiesa, netoli – tik iki Londono – kur apsistojo viešbutyje, prisidengusi išgalvotu vardu ir didžiuliais saulės akiniais. Kol vakar ryte paskambino tėvas, siūlydamas jai galimybę.
Kodėl ji tučtuojau pajuto krūvą įtarimų? Ar todėl, kad, nors yra tikrasis jos tėvas, Oskaras niekada nebuvo jai toks artimas kaip mylimas patėvis Viktoras? Ketė sutramdė akyse pasirodžiusias ašaras ir nutaisė ištobulintą ryžtingą veidą. Negalvos nei apie patėvį, nei apie praeitį. Tiesiog negalvos. Nes ten slypi beprotybė, apgailestavimas ir visi kiti skaudūs jausmai, nuo kurių taip sunkiai stengėsi apsiginti.
Ir visgi ji labai atsargiai paklausė:
– Kokią galimybę, tėti?
Pauzė. Ar ji tik įsivaizdavo tą nepažįstamą, plienu virtusį jo balsą?
– Tokią, kuri turėtų būti išnaudota, – bejausmiu balsu atsakė tėvas. – Juk aną vakarą per pokylį man prasitarei,h kad tau įgriso taip gyventi, Kete?
Ar taip sakė? Nejaugi silpnumo akimirką buvo tokia kvaila ir leptelėjo Balforų šeimos patriarchui apie tą vienatvę, it upę tekančią jos gyslomis?
– Argi?
– Tikrai. Tad kodėl neišnaudojus progos pakeisti aplinką ir orą. Kaip tau pasiplaukiojimas Viduržemio jūra?
Čia būtent tai, ko jai reikia. Sveiko jūros oro ir progos pabėgti. Ir nors tėvas kažkaip keistai atsisakė išduoti jai smulkmenas, Ketė žinojo, kad bus gera. Oskaras kartais ir neapsikęsdavo su dukromis, bet giliai širdyje nieko labiau nemėgo, kaip tik nardinti jas į gyvenimo malonumus.
Būtent todėl dabar sėdi atsipalaidavusi prabangaus limuzino gale, pakeliui į prašmatnų Antibų uostą, o lauke ryški Provanso saulė kepina turtingus atostogautojus. Žvilganti jūra švytėjo kobalto mėliu, o uostas buvo grūste prigrūstas didžiausių motorinių jachtų pasaulyje. Bet tokia jau ta Pietų Prancūzija – vien tik prabanga, blizgesys ir kibirai pinigų.
Lengva ranka nustūmusi šalin visas bėdas – to per visus tuos metus buvo puikiai išmokusi – Ketė stebėjo, kaip limuzinas sustoja šalia eile išrikiuotų dailių, ant vandens besisupančių jachtų.
– Atvykome, panele, – tarė vairuotojas, mostelėdamas link didžiausio iš laivų, kur keli įgulos nariai kiekvienas su savais darbais sukosi ant denio.
Staiga, pamiršusi viską aplink, Ketė įsispoksojo į gražiausią kada matytą jachtą. Ilgos, aerodinaminės formos, smailėjančiu priekiu, ji kilo iš vandens lyg koks neregėtas paukštis. Ketė matė poliruoto medžio denį ir turkio spalva mirguliuojantį baseiną – ir netgi tokį patogumą kaip sraigtasparnio nusileidimo aikštelė.
– Oho, – sušnabždėjo ji, o lūpos švelniai išlinko į šypseną. Nuo pat kūdikystės sukiojosi tarp turtuolių ir puikiai žinojo, kad nusipirkti šitokią jachtą ir ją išlaikyti neįtikėtinai brangu – bet ši įspūdinga transporto priemonė buvo neprilygstama. Ji… pribloškianti. Aplink būriavosi turistai, norėdami ją nufotografuoti, ir Ketė trumpam susimąstė, kas galėtų būti jos savininkas ir kodėl tėvas taip slaptingai to neišdavė.
Pavadinimas davė kelias užuominas. Tamsiomis, pakrypusiomis raidėmis ant šono buvo užrašyti žodžiai Corazon Frio. Už tamsių akinių paslėptos Ketės akys prisimerkė. Ką gi tai galėtų reikšti?
Nors tikrai ne lingvistė, bet net ir ji atpažino, kad užrašyta ispaniškai. Širdis neramiai šoktelėjo. Kaip ir vienintelis vyras, kada nors pažeminęs ją viešumoje.
Ir tas, kuris nuo pat tos akimirkos nepaliko jos sapnų. Vyras tvirtu, lieknu kūnu, nesutramdomais juodais plaukais ir šalčiausiomis kada matytomis akimis.
Nusipurtydama dar labiau sukrečiantį prisiminimą nei sukilimas praėjusios savaitės pokylyje, Ketė išlipo iš automobilio ir iškart pastebėjo, kad aplinkiniai sustojo ir sužiuro į ją.
Kita vertus, taip buvo visada. Jei sužavi žmones išvaizda, jie retai kada stabteli pažvelgti giliau. Drabužiai gali tapti šarvais, neleidžiančiais kitiems prieiti per arti. Ir taip geriau. Daug geriau.
Vilkėjo trumpučius džinsinius šortus ir susitraukusius baltus marškinėlius, iš po kurių kartais švystelėdavo plokščias, įdegęs, blyškios karamelės spalvos pilvas. Žvilgantys juodi plaukai vilnijo pečiais ir žemyn nugara, o mėlynas Balforų akis slėpė didžiuliai akiniai. Puikiai žinojo, kokią aprangą dera vilkėti per tokią prašmatnią kelionę jachta, ir pasirūpino tuo iki menkiausios smulkmenos. Privalu apsivilkti paprastai, bet turėti kuo daugiau statuso simbolių.
– Atneškite mano krepšius, prašau, – tarė Ketė vairuotojui ir pasuko link trapo. Šiek tiek pasistiebusi savo šio sezono madingiausiose espadrilėse, pastebėjo jos link einantį šviesiaplaukį uniformuotą vyrą ir nusišypsojo.
– Labas. Tikriausiai manęs laukiate. Aš Ketė Balfor, – tarė.
– Taip. – Vyras linktelėjo, primerkęs blyškiai žydras akis nužvelgė ją, jo ausyje žybtelėjo deimančiukas. – Taip ir pamaniau.
Ketė apsidairė.
– Ar kiti svečiai jau atvyko?
– Ne.
– O… šeimininkas? – Kaip beprotiška, ji nė nežino jo – ar jos – vardo! Kodėl griežtai nepareikalavo tėvo to pasakyti? Nes buvai pernelyg užsiėmusi, mėgindama užsitarnauti jo palankumą, – sušnabždėjo pašaipiai žiaurus pasąmonės balsas. – Žinojai, kad jis keistos nuotaikos, ir išsigandai, kad gali liautis davęs tau pinigų – kas tada su tavimi būtų? Matė, kad vyras sutrikęs žiūri į ją, ir suprato, kad juokingai atrodytų, jei imtų jo klausinėti, kam šis dirba! – Ar šeimininkas jau atvyko?
Vyras papurtė galvą.
– Dar ne.
– Gal malonėtum paimti mano krepšius? – primygtinai pasiūlė ji.
– Arba galėtum padaryti tai pati?
Ketė netikėdama įbedė į jį akis.
– Atsiprašau?
– Esu inžinierius, – gūžtelėjo pečiais