Noriu jo viso. Jo Leigh
p>
Vestuvės buvo įsibėgėjusios: muzikantai įsijautę grojo Irish Rover1, alus liejosi laisvai, o šimtas penkiasdešimt Teresės O‘Brajen-Moran šeimos narių ir draugų buvo pusiaukelėje į pagirias. Šenon Ficdžerald buvo radusi ganėtinai ramų kampelį. Didesnę vakaro dalį ji vis drąsino save prieiti prie savo antros eilės pusseserės ir pasiūlyti jai prisijungti prie Švento Morkaus bažnyčios pietų mainų grupės. Tačiau Arielė sureagavo nuostabiai. Jai buvo dvidešimt ketveri, – trejais metais jaunesnė už Šenon, – gyveno Nolitoje, dirbo centrinėje Manhatano dalyje, ir buvo netekėjusi kaip Šenon. Arielė buvo dar ir graži, tad šiuo metu aplink ją būriavosi jauni, raudonskruosčiai, linksmai nusiteikę ir šokti norintys vaikinai.
Aplink Šenon stoviniavo šiek tiek vyresni vyriškiai – dauguma jų dvidešimt aštuonerių–trisdešimt penkerių metų amžiaus, – tik Angusas, kuriam neseniai suėjo aštuoniasdešimt treji, vis dar nesiryžo prieiti artyn. Aplinkui dūzgė tarsi avilyje. Šenon ir Arielė įkyruolius vis nubaidydavo, bet anie, vos nusvirduliavę iki baro, vėl grįždavo prie merginų.
– Mainų kortelės? – palinkdama į Šenon, kad perrėktų smuikus ir švilpesį bei įšilusių vaikinų sudaužytomis širdimis maldavimus, paklausė Arielė. – Maniau, kad tai tebus pietų mainai.
Šenon linktelėjo.
– Ir tai, ir tai. Privalėsi pristatyti keturiolika šaldytų pietų porcijų, paskui pasiimsi savas keturiolika. Taip sutaupomi kalnai pinigų ir suteikiama mitybos įvairovė, tačiau svarbiausia – mainų kortelės. Visos turime vienišų draugų, buvusių partnerių ar bendradarbių, kurių ir reikia.
Nė nežvilgtelėjusi į savo pusbrolį Railį, Šenon nustūmė jį tolyn nuo savęs. Tas dvokas iš burnos! O Dieve.
– Malonūs vyriškiai, – tęsė ji. – Vyrai, kurių linkėtumėme savo artimiausios draugėms.
Arielė lėtai linktelėjo galva, pasitaisė rožinės suknelės korsažą ir staiga visa nušvito.
– Deividas Seinsburis iš mano biuro. Man jis nepasiekiamas, bet be galo malonus, be to, ką tik išsiskyrė su mergina. Būtų gardus kąsnelis. Jis visada gražiai elgiasi su savo pavaduotojomis, o pirkdamas sau kavos, prigriebia ir padėjėjai. Taip pat turi gerą humoro jausmą.
– Na, matai, – pasakė Šenon, nudžiugusi dėl Deivido, kuris atrodė dėmesio vertas vaikinas.
– Ir kaip man tai padaryti? Pateikti jo vardą?
– Gauk jo nuotrauką, – geriausia tik galvos, – kad žinotume, ko tikėtis. Atsiųsiu tau kelis kortelių, kurių jau nebenaudojame, pavyzdžius. Nuotrauką klijuojame ant priešakinės dalies.
– Ak, taip. Žinoma. Spausdinimo įmonė.
Šenon ėmė spėlioti, ar Arielė geria tik pirmą bokalą alaus. Ficdžeraldas ir sūnūs buvo didžiulė, šeimai priklausanti spaustuvė. Arielės tėvas, prieš atidarydamas nuosavą raštinės reikmenų parduotuvę, šioje kompanijoje dirbo dešimt metų.
– Kitoje kortelės pusėje, – tęsė Šenon, tą pat akimirką apsispręsdama viską smulkiai išdėstyti elektroniniame laiške, – reikės užpildyti trumpą anketą. Pirmiausia turėsi įrašyti pretendento profesiją, paskui tai, ar jis potencialus sutuoktinis, vaikinas ar vienos nakties nuotykis.
Pastarosios Šenon aiškinimo dalies Arielė klausėsi palenkusi galvą.
– Štai kaip, – nudžiugo ji, pagaliau suvokusi svarbiausią sumanymo tikslą.
– Būtent. Paskui įrašomas jo mėgstamas restoranas. Tada – slapti pomėgiai. Ne karjera, o tai, kam jis negali atsispirti. Sportas, kinas, šokiai. Tai, kas jį užveda.
– Deividas – visiškas mokslinės fantastikos fanatikas. Nuolat turi pašonėje knygą.
Iš ilgesingo Arielės balso Šenon suprato, kad su Deividu į pasimatymą neis. Arielė buvo jos pusseserė, o veltis į šeiminę nesantaiką tikrai neketino.
– Ar esi tikra, kad jis ne tavo nosiai?
– Tokia firmos politika. Jis priklauso geriausių teisininkų ratui.
– Tai gal vertėtų pasiieškoti kito darbo? – pasiūlė Šenon trumpam nusisukdama nuvyti vieno Vilsonų dvynių.
– Aš jau viską išsiaiškinau, – papurčiusi galvą, pasakė Arielė. – Tikras siaubas. Dėl nieko nerizikuosiu savo darbu. Juolab kad dabar gaunu pilną sveikatos draudimą.
– Viskas aišku. – Šenon gurkštelėjo balto vyno – tikra šventvagystė tokioje minioje, bet tai jai buvo nė motais. Alus skirtas gerti aludėje. Vynas – vestuvėse. – Po pomėgių reikės užpildyti paskutinę eilutę – kuo tas vyras ypatingas. Kodėl jį rekomenduoji. Visa informacija surašoma kitoje kortelės pusėje, paskui aš pasirūpinsiu atspausdinimu ir – štai tau Karščiausių vaikinų mainų kortelės.
– Kokia puiki idėja, – nušvito Arielė. – Tikrai.
– Ir veiksminga. Be to, saugi, nes ta, kuri pateikia kortelę, drauge organizuoja ir pasimatymą. O už grupės ribų daugiau niekas nežino apie korteles.
– Įskaitant ir vaikinus?
– Ypač vaikinus. – Šenon pabrėžtinai pažvelgė Arielei į akis. – Visas šis reikalas slaptas, labai labai slaptas. Niekas nieko nežino už grupės ribų. Supratai?
Arielė linktelėjo, gurkštelėjo didelį gurkšnį alaus ir išsiviepė, sublyksėdama brangaus odontologo darbo rezultatais.
– Genialu.
– Žinau, – nė nesidrovėdama pritarė jai Šenon, nes autorinės idėjos teisės priklausė jai. – Kortelėmis keičiamės jau pora mėnesių, ir rezultatai pralenkia lūkesčius. Kol kas nepavyko išspręsti tik vieno rūpesčio – kaip padidinti narių skaičių, viską išlaikant paslaptyje. Slidus reikalas.
– Šenon, – už nugaros sududeno žemas balsas, kurio ji iš karto neatpažino, todėl buvo priversta atsisukti. Nors už jos stovėjo ne pusbrolis, – o tai jau buvo keista, – į jų ratą būtų kuo puikiausiai tikęs.
– Sveikas, Maikai.
– Pamaniau, gal norėtum pašokti? – linktelėjęs į šokių aikštelę, paklausė jis.
Maikas buvo malonus žmogus, jam greitai turėjo sukakti trisdešimt, ir nors jo nuosavas knygynas laikėsi vos ant plauko, Šenon jautėsi kalta nepuoselėjanti jam gilesnių jausmų. Kartą jie buvo nuėję į pasimatymą, bet kibirkštis taip ir neįsižiebė. Gal vertėtų jį įtraukti į korteles? Jis toks mielas.
– Ak, atleisk. Gal vėliau? Dabar šnekuosi.
– Žinoma, žinoma, – pasakė Maikas ir liūdnai nusišypsojo. – Būsiu netoliese.
Vos jam pasišalinus iš klausos lauko, Arielė vėl palinko į pusseserę.
– Kokio tipo vyrai įtraukti į korteles? Ar yra apribojimų?
– Ne. Išskyrus tai, kad jie turi būti vietiniai. Ir išvaizdūs. Jau turime kelias įspūdingas poras. Kad ir Čarlis Vinslou su Bri Kingston.
– Čia kortelių nuopelnas? – iš nuostabos išsižiojo Arielė.
– Taip, – nusišypsojo Šenon.
– Dieve švenčiausias. Tai neįtikėtina. Aš dalyvauju.
– Puiku. – Šenon pakėlė prie blyškiai žalios pamergės suknelės priderintą miniatiūrinę rankinę ir išsitraukė mažą bloknotėlį. – Užrašysiu tau adresą ir…
Arielė nebesiklausė. Ji žvelgė pusseserei per petį.
– Ar jis irgi įtrauktas?
Šenon pažvelgė jos rodoma kryptimi.
– Denis? Ne. Nusprendžiau nevelti į tai brolių. Pernelyg komplikuota. Beje, nuo kada tave domina…
– Ne Denis, tas kitas, kuris kalbasi su juo.
Arielės nurodytas vaikinas Šenon buvo kažkur matytas. Tačiau jo kūnas…
– Kas yra? Kas jis toks? Pažįsti?
– Ne, nemanau. Prisiminčiau, – sumurmėjo Šenon, tiriamai nužvelgdama vaikiną nuo pečių iki liemens – tobulos proporcijos.
Airių liaudies daina apie nuostabų įsivaizduojamą laivą, kuris galiausiai žūsta jūroje. (Čia ir toliau – vert. past.)