Pagaliau mano skonio. Kim Lawrence
p>Pirmas skyrius
Libės telefonas suskambo kaip tik tada, kai ji suko į degalinę prie greitkelio.
Mergina sustojo pirmoje pasitaikiusioje vietoje ir nekantraudama įkišo ranką į kišenę.
– Mama?..
– Ar aš iš balso panaši į mamą?
Ne, nebent per tas dvi savaites, kol Libė buvo Niujorke, mama įgavo ryškų airišką akcentą.
– Kloja?
– Libe, mieloji, aš pagalvojau, gal pakeliui namo iš darbo važiuosi pro kaimą.
– Tiesą sakant, nedirbu. Grįžtu iš oro uosto.
Patylėjusi draugė kaltai sudejavo ir pridūrė:
– O Dieve, na, žinoma. Atsiprašau, pamiršau.
Atrodo, visi ką nors pamiršta, susiraukusi pagalvojo Libė.
– Tikriausiai nematei mamos arba tėčio, ar ne, Kloja?
– O tu? Maniau, vienas jų paims tave iš oro uosto.
– Taip ir turėjo būti, – prisipažino Libė. – Bet jie neatvyko, o paskambinus niekas neatsiliepė… todėl išsinuomojau automobilį. – Ji nutilo, papurtė galvą ir nerimaudama suraukė lygią kaktą. – Tai jiems nebūdinga, bet esu tikra, kad viską galima paaiškinti… – pridūrė ji nesugebėdama nuslėpti abejonės balse.
– Be abejo, – raminamai atsakė Kloja. – Tavo tėtis sveikas, ir greitoji pagalba ar širdies priepuoliai čia niekuo dėti – ir neneik taip pagalvojusi. Žinau, ko prisimanai.
Libei nespėjus atsakyti į šį kaltinimą ragelyje pasigirdo toks garsus žiovulys, kad mergina išsišiepė.
– Kodėl niekas nesako, kad nuo motinystės smegenys suskystėja? – pasiskundė draugė.
Libė nutaisė užjaučiamą išraišką.
– Atrodo, esi išsekusi.
– Visą naktį nemiegojau, – vėl žiovaudama prisipažino Kloja.
– Kaip mano krikštaduktė?
– Jai dygsta dantys arba pilvuką skauda ar dar kas nors. Ką tik užmigdžiau. Tai kaip tavo kelionė?
– Fantastiška.
– Ar draugė Siuzė surado tau kokį nuostabų gražuolį amerikietį?
– Be abejo.
Ragelyje pasigirdo džiaugsmo šūksnis.
– Pasakok man viską.
– Nėra ko pasakoti. Jis buvo malonus, bet…
Ragelyje pasigirdo aimana.
– Leisk spėti – ne tavo skonio. Ar kas nors yra tavo skonio, Libe? – Rodėsi, Kloja buvo netekusi vilties. – Taip atrodydama galėtum turėti bet kurį vyrą – vis kitą kiekvieną savaitės dieną!
– Nori pasakyti, kad atrodau pigiai ir kekšiškai?
– Atrodai taip pat pigiai kaip butelis išlaikyto šampano. Kaip tik todėl ir atbaidai pusę vyrų – esi pernelyg aukštos klasės.
– Teorija nebloga, bet grįžtant prie temos… Ar norėjai, kad ką nors paimčiau iš kaimo? – paklausė Libė, numalšindama norą grįžti namo. Kad ir kas ten vyksta, dėl penkių minučių ne daug kas pasikeis.
– Ne, nesijaudink, nesvarbu.
Po trumpo ginčo Libė išsiaiškino, kad Klojai iš veterinaro klinikos reikia paimti Eustachijų, į nelaimingus atsitikimus įsivelti linkusį labradorą.
– Kažkas paliko pravirus vartus, ir netikėlis Eustachijus paspruko. Prisiekiu, ankstesniame gyvenime tas šuo buvo eskeipologistas. Maikas rado jį įsipainiojusį spygliuotoje vieloje.
– Ach! Vargšas Eustachijus, bet nesijaudink, man pakeliui, tai…
– Ne, ne pakeliui.
Libė nekreipė dėmesio, kad ją pertraukė.
– Man nesunku, – pamelavo.
Po valandos išvydus kaimą Libei palengvėjo. Lietus, dėl kurio važiuoti greitkeliu buvo košmariška, galiausiai liovėsi, bet balos siaurame užmiesčio kelyje, kur ji sustojo, prilygo ežerėliams. Kol nusivedė labradorą iki automobilio, batai permirko, o kojos aptiško purvu.
Jaudriam gyvūnui timpčiojant pavadėlį Libė apgraibomis ieškojo raktelių, kad atidarytų automobilio dureles. Apgniaužė juos pirštais tą pačią akimirką, kai kulniukas nelygiame kelio paviršiuje sulindo į duobutę. Libė susvyravo ir netekusi pusiausvyros, nes stengėsi išsilaikyti tiesiai ir neparkristi į bjaurų purvą, paleido šuns pavadėlį.
– Puiku! – sumurmėjo ji ir nutaisiusi šypseną artinosi prie šuns, kuris patenkintas savimi tupėjo už kelių pėdų.
– Geras šunelis, Eustachijau, – meilikavo Libė lėtai artindamasi ištiesusi ranką. – Lik kur esi…
Pavadėlis buvo vos už colio nuo jos pirštų, kai šuva, pasiutusiai lodamas, nulėkė takeliu.
Libė užsimerkė ir sudejavo.
– Negaliu patikėti! – Tuomet ėmė bėgti jam iš paskos.
Kai pavijo neklusnų gyvūną, ji sunkiai alsavo, be to, diegė šoną. Šuo tupėjo siauro kelio vidury švytuodamas uodega lyg metronomu ir žiūrėdamas į ją jausmingomis akimis.
– Džiugu, kad bent tau smagu, – sugergždė Libė, pasilenkė priekin, atsirėmė rankomis į šlaunis ir pamėgino įkvėpti į plaučius oro. – O Dieve, kokia aš nesportiška.
Dilbiu nusibraukusi nuo akių storų kaštoninių plaukų sruogas ji atsitiesė ir dalykiškai užsikišusi plaukus už ausų atsargiai žingtelėjo šuns link. Šis sulojo ir žaismingai šoktelėjo atgalios.
Libė prikando lūpą ir suirzusi pažvelgė į gyvūną.
– Manęs negali pergudrauti gyvūnas, kurio šeimininkai patys pripažįsta, kad jis nėra pats protingiausias! – suriko ji ir pagalvojo: Libe, šnekiesi su šunimi.
Metas sunerimti tada, kai pradėsi laukti jo atsakymo.
Vidinis dialogas ūmai nutrūko, nes merginos dėmesį patraukė galingo variklio gausmas. Šiuo keliu dažniausiai važinėjo traktoriai, o šis iš garso į tokį nepanašėjo.
Tai buvo ne traktorius.
Kadangi paskui tikslios įvykių eigos Libė neatsiminė, kitos kelios sekundės jos galvoje taip ir liko neaiškios. Vieną akimirką ji stebėjo, kaip didelis juodas prabangus automobilis stulbinamu greičiu važiuoja tiesiai į Eustachijų, kuris, akivaizdu, manė, jog tai antroji puikaus žaidimo dalis, o kitą ji jau stovėjo vidury kelio iškėlusi rankas – tuo metu tai rodėsi gera mintis, – o automobilis buvo į ją beatsitrenkiąs.
Kai padaręs lankstą, kad išvengtų kamščio greitkelyje, atsidūrė siauruose vingiuotuose keliukuose, Rafaelis pernelyg nesunerimo. Jam nė netoptelėjo pasitarti su automobilyje įtaisyta navigacijos sistema ar atsiversti kelių atlaso daiktinėje. Jis buvo labiau linkęs pasikliauti įgimtu išskirtiniu krypties pojūčiu. Be to, žalieji Anglijos keliukai buvo nepavojingi, priešingai nei kai kurie kraštai, kuriuose gyvenime jam teko turėti reikalų.
Vairuodamas Rafaelis mintyse nuklydo į tuos metus, kai būdamas septyniolikos vienas keliavo per Patagonijos kalnynus apdaužytu džipu, kuris reguliariai sugesdavo ir kurį galiausiai nunešė srovė. Kas žinojo, kad kelias, kuriuo jis važiavo, iš tiesų buvo išdžiūvusi upės vaga? Prisiminus, kaip jam pavyko atidaryti užsikirtusias dureles ir iššokti į smarkią srovę kelios sekundės prieš džipui nugarmant kalnu žemyn, liesame jo veide nušvito vilkiška šypsena.
Surimtėjus išryškėjo niūrūs tamsūs Rafaelio bruožai. Vyras suprato, kad skausmas krūtinėje panašus į pavydą.
Pavydą?
Ar nepasitenkinimą?
Rafaelis nekantraudamas suraukė tamsius antakius virš cinamono spalvos akių. Nė vienas jausmas, jo manymu, nebuvo nei logiškas, nei pateisinamas, tik jau ne vyrui, kuris turėjo tiek, kiek jis.
Iš dalies dėl nebūdingos savistabos nuotaikos Rafaelis kaltino vakarykštį susitikimą.