Santjago meilė. Kim Lawrence
rusvo ir aukso atspalvio sruogas…
Smulkiame širdies formos veide spindėjo didelės koketiškos mėlynos akys, žvilgsnį traukė jausmingos lūpos. Nė nepagalvotum, kad tokia moteris gali būti nedora. Lili pavertė jį kvailiu. Santjagas jau kelis mėnesius vis kartojo sau, kad turėtų džiaugtis sėkmingai nuo jos pasprukęs. Man pasisekė!
Ne jis buvo vedęs šią beširdę mažą apgavikę – kažkas kitas buvo jos vyras. Kitas mėgavosi tomis jausmingomis lūpomis. Kažkas kitas naktimis miegojo padėjęs galvą jai ant krūtinės. Tas vyras turėjo teisę liesti jos švelnią odą, kvepiančią rožėmis ir vanile, o nubudęs jausdavo jį apsivijusias blyškias glotnias kojas. Kitas vyras klausėsi jos melo – ir tikėjo juo.
Kažkas kitas – ne aš.
Bet kažkodėl mintis apie sėkmingą išsigelbėjimą nepadėjo Santjagui pasijusti geriau. Tada prisiminė Danielio žodžius ir pagalvojo, kad šiuo metu tikriausiai nė vienam vyrui neleidžiama džiaugtis patraukliu Lili kūnu. Tačiau žinodamas, kokia ji jausminga, suabejojo, ar ilgai truks ta vienatvė.
Santjagas pažvelgė į savo rankas, kurias buvo stipriai sugniaužęs į kumščius, pasukiojo galvą, kad išsisklaidytų įtampą kakle ir pečiuose. Ši moteris jau praeityje, ji išliko tik jo paties prisiminimuose. Kaip kaltė įvykdžius nusikaltimą – vargina ir trukdo džiaugtis gyvenimo malonumais. Tik pripažinęs problemą gali atgauti vidinę pusiausvyrą. Psichologai pataria nuo jos atsiriboti, o štai jis įsitikinęs, kad turi savo akimis pamatyti, kaip Lili gauna tai, ko nusipelnė.
Dabar Dano dėka jam buvo suteikta tokia galimybė.
Santjagas žvelgė pro langą, bet nematė miesto panoramos. Jis galvojo apie tai, ką sužinojo, ir svarstė, kaip šia informacija pasinaudoti artimiausiu metu. Akivaizdu, kad dabar Lili nelabai sekasi. Akimirką Santjagui kilo instinktyvus noras apginti tą moterį, nes žinojo, kokia ji pažeidžiama.
Tačiau tuojau pat negailestingai nusišypsojo. Galbūt dabar Lili eilė pjauti tai, ką pasėjo?.. O gal jos skyrybos buvo tik dalis įmantrios suktybės, kurios galima buvo tikėtis iš Lili. Ir nors neturėjo konkrečių įrodymų, dabar jautėsi daug pranašesnis už ją.
– Verkei?
Lili, kuri manė esanti viena, staiga pašoko ir iš padilbų vogčiomis žvilgterėjo į draugę.
– Ne, – sumurmėjo bandydama išspausti šypseną užverktame veide. – Tikriausia prasidėjo šienligė.
Draugė žvelgė į ją.
– Neprasidėjo tau jokia šienligė, – griežtai tarė ir numetusi prabangią rankinę ant grindų nusiavė batelius.
Lili sekundę žiūrėjo į keturių colių aukščio kulniukus, kuriais Reičelė kaukšėdavo net į vietinę parduotuvę. Skruostai skaudėjo nuo įtemptos šypsenos, po kuria ji bandė paslėpti verkimo pėdsakus. Lili įžūliai išsišnypštė nosį.
– Dabar prasidėjo, – ji atkakliai laikėsi savo.
Reičelė pakėlė tamsius antakius – suprato, kad draugė apsimeta, bet nenorėjo jos spausti.
– Na, jei taip sakai… – teištarė ir susiraukus patrynė skaudančią koją. – Ką mes veiksime šįvakar?
– Tiesą sakant, aš norėčiau eiti miegoti.
– Miegoti! Visą savaitę guliesi anksčiausiai, – Reičelė prisimerkusi nužiūrinėjo draugę. Atkreipė dėmesį į Lili aprangą ir pagalvojo, kad jos drabužių nepriimtų jokia save gerbianti labdaros parduotuvė. Reikėtų aprengti ją kokiu trumpesniu drabužiu… pastelinės spalvos labai tiktų Lili… Dulsvai melsva išryškintų nuostabų jos akių atspalvį.
– Laikas tau išsileisti plaukus, Lili. Pamatysi, pasidarys geriau.
Lili pirmą kartą pastebėjo nuovargio žymes aplink vyresnės draugės akis.
– Bloga diena?
– Kartais stebiuosi, kodėl tapau buhaltere, – prisipažino Reičelė.
– Dėl šešiaženklės metinės algos?
Reičelė nusišypsojo.
– Gaunu ją už puikiai atliktą darbą. Skaičiai yra labai seksualūs, tik ar galima tai išaiškinti žmogui, kuris net kalkuliatoriumi nesugeba atlikti sudėties veiksmo? Bet grįžkime prie vakaro planų. Danas turi mielą draugą… vienišą, pasiturintį… Aišku, jis ne Bradas Pitas, bet…
– Ar pasmerktieji gali rinktis?..
Reičelę prajuokino draugės žodžiai.
– Kaip tik norėjau tau pasakyti – kas gali. Tos moterys, kurių veido oda ne tokia išsausėjusi. Lili, būk realistė, – ji tiriamai pažvelgė į draugę. – Turiu pripažinti, kad tavo oda neįtikėtinai puiki, nors pastaruoju metu naudoji tik muilą ir vandenį. Šiek tiek tinkamos priežiūros ir visiškai išnaikinsime strazdanas, – tęsė žvelgdama į mažą, riestą Lili nosytę. – Be to, yra vyrų, kuriems patinka strazdanos. Ar man skambinti Danui?
Lili prisiminė vyrą, kuriam patiko jos strazdanos. Tačiau dabar viskas, kas ją primintų, jį erzintų.
– Ne! – Lili matė, kaip iš nuostabos pakilo Reičelės antakiai, todėl jau santūriau pridūrė: – Aš tikrai vertinu tavo pastangas, bet nuoširdžiai pasakysiu: vyrų man šiuo metu reikia mažiausiai.
Lili labai aiškiai žinojo, ko jai dabar nereikia –aklieji pasimatymai buvo šio sąrašo viršuje. Daug sunkiau nuspėti, ko reikia.
– Tai, ko reikia ir ko norisi, ne visada sutampa.
– Šiuo metu man jie sutampa, – tyliai tarė Lili.
Reičelė atrodė suirzusi. Greitomis perskaičiuosi žinutę įmetė mobilųjį telefoną į rankinę.
– Ką rengiesi daryti? Duosi celibato įžadus?
Lili nekreipė dėmesio į draugės klausimą.
– Tiesą sakant, mąsčiau, kad man jau laikas grįžti namo. – Namo… bet ar ilgam?
Mintis apie neaiškią savo ateitį ji sąmoningai nustumdavo kuo toliau.
Be to, grįžti į namus nebuvo taip paprasta. Namas, kuriame ji gyveno su vyru, jau parduodamas. Pasak nekilnojamojo turto agento, juo domisi keli pirkėjai.
Lili mintimis grižo į praeitį, kai prieš tris savaites netikėtai atvažiavo Reičelė. Kaip tik tuo metu ji rodė pirkėjams namą. Vos pažvelgusi į draugę Reičelė viską suprato. Ji pasiūlė pirkėjams atvykti kitą dieną ir ramiai palydėjo juos pro duris. Tada supakavo Lili daiktus, surado prieglobstį katinui ir susitarė su kaimynais, kad palaistytų gėles. Lili tik sėdėjo ir žiūrėjo į draugę. Suprato, kad jos abejingumas viskam kelia nerimą Reičelei.
Skyrybos paliko pėdsakus, bet dabar, išskyrus ašaras šią popietę, Lili jautėsi vis mažiau pažeidžiama. Daugiau ji nebebus tokia… atsiribojusi nuo visko. Moteris dar nebuvo tikra, ar jai palengvėjo. Gijimas buvo ilgas ir skausmingas, ypač kai likusi viena turėjo priimti sprendimus, kurių daryti visai nenorėjo… Per šį mėnesį suprato, kad iki šiol tik plaukė pasroviui. Lili net nepradėjo ieškoti kito būsto, tik pasirašinėjo viską, ką siuntė Gordono advokatas.
Dabar atėjo laikas pačiai stotis ant kojų.
Bet Reičelė buvo kitokios nuomonės.
– Tu negali dabar grįžti namo. Aš jau kai ką suplanavau.
Tas kai kas Lili sukėlė įtarimą ir ji įdėmiai žvilgterėjo į Reičelę. Tikrai nuoširdžiai troško, kad draugė nesiimtų guodėjos pareigų pernelyg uoliai.
Reičelė apsimetė nieko nepastebėjusi.
– Dieve,