Meilės nenupirksi. Sharon Kendrick
ion>
Pirmas skyrius
Į ją žvelgė nepažįstamas žmogus.
Kerinti ir seksuali moteris.
Zara sumirksėjo tarsi negalėdama patikėti, kad iš aukšto veidrodžio žvelgiantis atvaizdas yra jos. Linkiai, apvalumai ir neįprastai daug nepridengto kūno. Kada pastarąjį kartą taip atrodė? Kaip tikra moteris, o ne kaip darbo bitė? Geriau pagalvojusi neprisiminė, kad apskritai būtų taip atrodžiusi.
Ryškiai žalia atlasinė suknelė buvo prigludusi prie kūno ir vilnijo kaip saldus sirupas, švelnus audinys leidosi klostėmis ant grindų. Drabužis labai skyrėsi nuo kasdiene apranga tapusių džinsų ir apdribusių marškinėlių, tačiau tai buvo ne vienintelė skirtybė. Dėl kruopščiai paryškintų skruostikaulių jos akys pasidarė didžiulės, padūmavusios. Plaukai buvo ne surišti į įprastą uodegėlę, o susegti į rafinuotą kuodą. Kaklas visai neuždengtas, todėl atrodė šiek tiek pažeidžiamas. Ant jo buvo užsegtas dirbtinių deimantų vėrinys, ausyse tviskėjo iš tokių pat akmenėlių pagaminti mirguliuojantys varvekliai. Ji prisimerkė. Ar neatrodė perdėtai… prabangiai?
Ji atsispyrė pagundai ir neėmė kramtyti išpuoselėtų nagų, pažvelgė į draugę, klūpančią jai prie kojų.
– Ema, aš negaliu, – išspaudė.
– Ko negali? – Ema baigė tvarkyti atlasinės suknelės palanką.
– Negaliu įsiveržti į pobūvį be kvietimo. Aš juk padavėja, o ne aukštuomenės dama! Negaliu nusitaikyti į paslaptingą Rusijos milijardierių todėl, kad, manai, jis galėtų būti naudingas tavo verslui. Be to, negaliu ten eiti vilkėdama tokiais drabužiais, su kuriais jaučiuosi kaip nuoga. Ar man tęsti sąrašą?
Ema išsitraukė iš burnos smeigtuką.
– Nesąmonė! Žinoma, gali. Padarysi mums abiem paslaugą. Aš turėsiu galimybę parodyti savo sukurtą suknelę vienam turtingiausių pasaulyje vyrų, o tu turėsi galimybę pagaliau pasilinksminti. Jau seniai kur bebuvai išėjusi. Patikėk manimi, Zara, toks šansas pasitaiko labai retai. Nikolajus Komarovas turi parduotuvių visuose didžiausiuose pasaulio miestuose, be to, mėgsta gražias moteris. Jis nekantrauja, kad sukurčiau drabužių kolekciją jam ar naujausiai jo meilužei, tik pats dar to nežino!
Zara žvilgtelėjo į atverstą bulvarinį žurnalą, tame puslapyje puikavosi nespalvota Rusijos oligarcho nuotrauka. Šaltukas nubėgo per kūną, nes šviesios ir keistai ryškios akys, atrodė, įsmigo į ją kaip lazerio spinduliai.
– Ir aš turėčiau jam paduoti tavo vizitinę kortelę?
– Kodėl gi ne?
– Nes… atrodys taip, tarsi įkyriai pirščiau savo prekes per renginį.
– Kalbi niekus. Visi taip elgsis. Verslo pasaulyje tai vadinama ryšių mezgimu. Juk niekas dėl to nenukentės? Be to, tau būtų ne pro šalį papramogauti. Kada paskutinį kartą leidai sau iš širdies pasilinksminti?
Pasilinksminti? Zara suspaudė rankoje mažutėlę plunksnomis puoštą rankinę. Draugė užgavo jautrią stygą. Ši tema Zarą jaudino labiau, nei pati manė. Tikrai, atrodė, kad jau visą amžinybę niekur nebuvo išėjusi – nebent į maisto prekių parduotuvę ar vaistinę, esančias kitame gatvės gale. Brangioji Zaros krikštamotė ilgai sirgo ir baisiai kentėjo, todėl jos mirtis galiausiai atrodė kaip išsilaisvinimas nuo pažeminimo ir liūdesio, kurį teko patirti per tą laiką.
Mėnesių mėnesius Zaros gyvenimas bėgo kambaryje slaugant ligonę, su kuria jos nesiejo net kraujo ryšiai. Tačiau dėl ištikimybės moteriai, pasiėmusiai ją po tėvų mirties, Zara nedvejodama metė studijas ir ja rūpinosi. Dieną naktį ruošė valgį, slaugė krikštamotę, rūpinosi sąskaitomis ir vaistais – kartu dirbo padavėja Emos mamos maisto tiekimo įmonėje, kai tik likdavo laiko.
O kai viskas baigėsi ir buvo perskaityti keli atsiųsti užuojautos atvirukai, Zara pasijuto labai vieniša ir niekam nereikalinga. Tarsi per daug buvo visko nutikę, kad būtų galėjusi grįžti į nerūpestingą studentišką gyvenimą. Vis dar reikėjo padengti skolas, be to, ji buvo pasiryžusi trūks plyš išsaugoti testamentu paliktą namelį. Ateitis buvo miglota ir tai ją gąsdino.
– Kodėl tau bent kiek nepasilinksminus, Zara? Pabūk Pelene nors vieną naktį ir palik rūpesčius šokių aikštelėje. Be to, padarytum man didžiulę paslaugą.
Atsakydama į Emos žodžius Zara šyptelėjo lūpų kampučiu. Ar galėtų taip padaryti? Ar rūpesčiai galėtų imti ir pranykti šokio sūkuryje? Viskas būtų daug paprasčiau, jei tai būtų įmanoma.
Tačiau gal draugė vis dėlto buvo teisi. Juk niekas jai netrukdo kiek pasilinksminti ir nors trumpam pamiršti rūpesčius. Na, nebent mintis, jog dar vieną vakarą teks praleisti nervingai galvojant apie nemažėjančią krūvą neapmokėtų sąskaitų, atrodytų malonesnė alternatyva…
– Gerai, – išsitiesdama tarė Zara. Dar kartelį pažvelgė į savo atspindį veidrodyje. – Eisiu. Man bus labai malonu vilkėti šią dailią tavo sukurtą suknelę, pasistengsiu nors kartą būti ne ta, kuri nešioja padėklus, o ta, kuri iš jų vaišinasi, – gersiu šampaną, ne siūlysiu jį svečiams! Prieisiu prie Rusijos oligarcho ir paduosiu tavo vizitinę kortelę? Tinka?
– Idealu! Iš anksto pasakiau apie tai kitoms padavėjoms, jos mano, kad mintis puiki. Na, turbūt ir negali prieštarauti, nes jas samdo mano mama, o jos pačios net nėra šalyje! O dabar, eik! Nagi, eik!
Rankoje suspaudusi Emos įbruktus pinigus, Zara išėjo iš nedidelio buto kaukšėdama aukštakulniais. Gatvėje sustabdžiusi juodą taksi, ant kurio kviečiamai švietė lempelė, greitai įsėdo, kad nepersigalvotų dėl beprotiško plano.
Vasaros vakaras dar leido pasimėgauti vėlyva šviesa. Regis, visos gėlės mieste žydėjo. Tačiau kai taksi sustojo prie ambasados pastato, Zarai ėmė daužytis širdis. Jeigu ją demaskuos – supras, kad yra tik kukli padavėja, o dedasi vakaro viešnia? Apsimetėlė, neturinti teisės ten būti. Ar jos neišmes ir nekils didžiulis triukšmas? Tačiau vyras, kuris paėmė bilietą prie durų, susižavėjęs ją nužvelgė. Zara su palengvėjimu atsiduso ir pasuko link tviskančios pokylių salės.
Didžiulė patalpa buvo fantastiška. Žibantys sietynai metė deimantinius spindulius ant aukštų vazų su skaisčiai raudonomis rožėmis, ant pakylos priešais šokių aikštelę grojo styginių kvartetas. Zara nužvelgė kitus svečius – jie atrodė nuostabiai.
Ypač vakaro viešnios. Visos pasipuošusios tikrais deimantais, tai buvo akivaizdu net neprisiartinus prie jų. Ar turtingajam rusui padarys įspūdį jos apranga: ilga rankų darbo suknelė, siūta jaunos, ambicingos, madą studijuojančios merginos, kai aplinkui tiek brangių aukštosios mados kūrinių?
Zara pastebėjo, kad keli vyrai atsigręždami ją nužiūrėjo, jų partnerės – moterys – taip pat palydėjo žvilgsniais. Ar jie numanė, kad ji leidžia laiką tokioje aplinkoje, kur paprastai jos nė su žiburiu nerastum, įtarė, jog atvyko nekviesta? Staiga jai pasirodė, kad beprotiškam Emos planui lemta sužlugti. Įsibaiminusi Zara čiupo taurę šampano nuo padėklo, nešamo merginos, su kuria teko dirbti ne vieną kartą, ir išgėrė didoką šalto gėrimo gurkšnį. Alkoholis šiek tiek atpalaidavo, ypač kai kelios pažįstamos padavėjos jai mirktelėjo ir praeidamos tyliai pasisveikino.
Tačiau kažkas Zarai kėlė nerimą ir vertė jaustis nepatogiai – tarsi šeštas jausmas kuždėjo, kad yra stebima.
Man akivaizdžiai prasideda paranoja, – pamanė Zara.
Žengiant per kerinčią žmonių minią šis jausmas neapleido. Staiga Zaros žvilgsnis nevalingai nukrypo į tolimame salės kampe stovintį vyrą.
Ir ji nebeįstengė atitraukti akių.
Tarsi būtų pamačiusi kraujo lašą ant iškritusio sniego – vyriškis išsiskyrė iš visų svečių.
Jo plaukai buvo sendinto aukso spalvos, žydros akys spindėjo lyg ledas, o griežtas veidas ir arogantiška laikysena šaukte šaukė apie patirtį bei geidulingumą. Lyg iš marmuro kaldinti išsišovę skruostikauliai ir skvarbios akys Zarai pasirodė matyti – ir ji suprato, kodėl.
Kūnu nubėgo virpuliukai. Į ją žvelgiantis vyras buvo Nikolajus Komarovas, Rusijos oligarchas ir šio vakaro jos taikinys.
Pirmoji Zarai į galvą šovusi mintis buvo ta, kad nuotrauka deramai neperteikė