Galingieji Vulfai. Vienišasis Džeikobas. Kate Hewitt
>GALINGIEJI VULFAI
Pirmas skyrius
Kai Molę Parker atvežęs taksi sustojo priešais vartus, tolumoje dunksantis aptemęs Vulfų dvaras jai priminė didžiulį gremėzdą.
– Kur toliau, meilute? – per petį paklausė vairuotojas. – Vartai užrakinti.
– Užrakinti? – Molė pamėgino išsitiesti. Nuvargusi po skrydžio, ji sėdėjo atsilošusi į lagaminus ir palaimingai snaudė jaukioje taksi tvankumoje. – Keista, per amžius jų niekas nerakindavo. – Pernelyg pavargusi, kad dabar spręstų šią mįslę, mergina tik gūžtelėjo pečiais. Gal vietinis jaunimas senajame dvaro pastate ir vėl įsisiautėjo, gal mėtė akmenis į likusius neišdaužytus stiklus ar netgi įsilaužė į vidų – juokais ar drąsos išbandymui? Gal šį kartą policijai teko imtis gerokai rimtesnių veiksmų? – Nieko tokio, – pasakė Molė. Ir, įkišusi ranką į rankinę, išsitraukė porą banknotų. – Išleiskite mane čia. Likusią kelio dalį nueisiu pati.
Vairuotojas skeptiškai pasižiūrėjo – tolumoje nedegė nė menkiausia švieselė. Galiausiai jis gūžtelėjo pečiais ir, paėmęs iš Molės banknotus, padėjo iškelti iš automobilio aplamdytus lagaminus.
– Esi tikra, meilute? – paklausė, ir Molė jam nusišypsojo.
– Taip, mano trobelė štai ten. – Ji parodė į palei vartus augančią grėsmingai aukštą gyvatvorę. – Nesijaudinkite, kelią rasčiau net užmerktomis akimis. – Kai čia dar gyveno Anabela, dvarą ir sodininko trobelę jungiantį taką Molė mynė tūkstančius kartų. Kadangi draugė retai kada išeidavo iš namų, Molė, nutrūktgalvė sodininko dukra, buvo viena iš nedaugelio jos bičiulių.
Tačiau Anabela čia nebegyvena, nelikę ir nė vieno jos brolių; šią egzodo tradiciją pradėjo Džeikobas, vyriausiasis iš Vulfų, kuris, būdamas vos aštuoniolikos, atsuko šeimai nugarą. Dvarą vaikinas paliko apaugti kerpėmis ir pelėsiais, nė nesusimąstęs, kad vėliau galbūt galėtų jame gyventi.
Molė nuvijo juodas mintis šalin. Matyt, taip samprotauja vien dėl to, jog yra pavargusi: skrydis iš Romos buvo atidėtas kelioms valandoms. Bet kai taksi nuvažiavo, ir ji liko vienui viena tamsoje, net be mėnulio, kuris praskaidrintų nuotaiką ar nušviestų kelią, širdimi aiškiai jautė, kad praeities prisiminimus ir senus jausmus į paviršių kelia ne paprasčiausias nuovargis.
Po šešių mėnesių, kuriuos, keliaudama po Italiją, Molė savanaudiškai skyrė sau ir savo malonumui, grįžti buvo sunku. Vieniša. Vulfų dvare, išskyrus ją, jau seniai niekas negyveno.
Ilgai neužsibūsiu, – įtikinėjo save Molė. Susikraus likusią velionio tėvo mantą ir persikraustys į kaimą, gal netgi į gretimą prekybinį miestelį, susiras kokį nors mažą, švarų ir saulėtą butuką, kuriame nesklandys prisiminimai ir nuoskaudos. Molė pagalvojo apie lagamine gulinčią užrašų knygelę su naujomis dekoratyvinės sodininkystės idėjomis – viso savo gyvenimo energijos ir mąstymo vaisių, tik ir laukiantį, kada galės pakelti sparnus. Kada galės įsišaknyti. Ji imsis savo planų įgyvendinimo. Netrukus.
Timptelėjusi už madingo, įliemenuoto švarkelio, įsigyto Romos prekyvietėje, Molė šiek tiek droviai pasitaisė aptemptus džinsus, kurių nebuvo pratusi dėvėti. Su kelius siekiančiais minkštos itališkos odos batais ji vis dar jautėsi keistai ir neįprastai, nes dažniausiai avėdavo guminius aulinius. Drabužiai drauge su užrašų knygele dabar buvo jos naujo gyvenimo dalis. Jos naujos asmenybės dalis. Molė Parker nekantravo atversti naują puslapį.
Naujai atrastas ryžtas privertė ją nusišypsoti; tempdama paskui save lagaminus, ji ėmė lėtai eiti palei aukštą akmeninę tvorą, skiriančią dvarą nuo likusios pasaulio dalies. Su tvora taisyklingu kampu besijungianti aukšta gyvatvorė buvo tanki ir dygi; Molė pažinojo kiekvieną colį – nors jai čia niekas nepriklausė, pažinojo kiekvieną Vulfų valdų akrą. Pačiame dvare Molė buvo lankiusis vos kelis kartus: Vulfams tai buvo liūdesio ir skausmo irštva, todėl Anabela mieliau rinkdavosi užgriozdintos trobelės jaukumą; tačiau žemę Molė pažinojo kaip savo penkis pirštus, kaip savo širdį.
Žemė buvo tarsi sava.
Pusiaukelėje Molė priėjo gyvatvorės kiaurymę, apie kurią tik ji viena ir žinojo. Šio užslėpto mažo įėjimo dar nebuvo radęs joks žmogus, net išbandyti drąsos čia atklydę kaimo vaikiščiai. Įslinkusi pro tarpą, mergina patraukė namų link.
Sodininko trobelė buvo užsiglaudusi už dar vienos aukštos gyvatvorės, todėl nuo dvaro, galima sakyti, buvo visiškai izoliuota. Namelį supančiame nedideliame sode tvyrojo tamsa, ir Molei pasidarė smalsu, kiek jis bus spėjęs apželti ir apaugti piktžolėmis. Į Italiją Molė išvyko vidury žiemos, kai augmenija buvo numetusi lapus, kai žemė tebebuvo apmirusi, sukaustyta įšalo; tačiau dabar iš ore tvyrančio svaigaus rožių aromato ji žinojo, kad sodas – jos tėvo sodas – dar kartą atgijo gyvenimui.
Netikėtai gerklėje įstrigo ašarų gumulas. Net aksominėje tamsoje Molė įsivaizdavo virš numylėtų rožių palinkusį tėvą: su kastuvėliu rankoje, tuščiu žvilgsniu besidairantį aplinkui. Nors pasaulis keitėsi, sukosi ir judėjo į priekį, Henris Parkeris iki pat savo dienų pabaigos gyveno proto kalėjime… iš kurio išsivadavo tik prieš septynis mėnesius.
Sunkiai nurijusi seiles, Molė siektelėjo rakto. Nauja pradžia, – priminė sau. Nauji planai, naujas gyvenimas.
Trobelės viduje tvyrojo pelėsių ir užsistovėjusio oro kvapas; vienišumo tvaikas. Reikėjo paprašyti draugės iš kaimo, kad atidarytų langus, – atsidususi pagalvojo Molė, tačiau susisiekti su kuo nors buvo sudėtinga. Ji ištiesė ranką į šviesos jungiklį ir spragtelėjo.
Nieko neįvyko.
Spėliodama, ar nebus perdegusi lemputė, Molė tamsoje sumirksėjo. Gal prieš šešis mėnesius netyčia paliko įjungtą šviesą? Dairydamasi po sutemose skendinčius namus, ji netrukus pastebėjo, kad joks prietaisas nerodo elektros buvimo ženklų. Viryklės laikrodis atrodė grėsmingai aptemęs, šaldytuvas neburzgė kaip įprasta; trobelėje tvyrojo tyla, ramybė ir tamsa.
Elektra buvo išjungta.
Molė garsiai sudejavo. Nejaugi bus pamiršusi sumokėti sąskaitą? Tikriausiai taip ir nutiko, nors, ruošdamasi kelionei, apmokėjo galimas išlaidas kelis mėnesius į priekį. Veikiausiai įvyko nesusipratimas. Kažkas visgi turėjo nutikti, kažin koks biurokratinis nesklandumas, antraip dabar ji nekliuvinėtų tamsoje, kai visų labiausiai norėjosi išgerti puodelį arbatos ir kristi į lovą.
Atsidususi nustūmė nuo tarpdurio lagaminus ir išsitraukė iš senos pušinės prieangio spintelės žibintuvėlį. Rado jį nesunkiai, spragtelėjo mygtuką, ir siauras šviesos pluoštas perplėšė tamsą – Molė iš dėkingumo ir palengvėjimo atsiduso.
Tačiau žibintuvėlio spinduliui keliaujant per kambarį, jos atodūsis baigėsi liūdna gaida. Viskas buvo taip, kaip ir išvykstant: į kampą pristumtas stalas, sukritusi sofa, sena viryklė ir senovinis šaldytuvas. Prie durų tebestovėjo purvais aplipę tėvo batai. Šis vaizdas toks pažįstamas, toks brangus, toks teisingas, kad buvo sunku įsivaizduoti, jog batų ten gali nebūti, visgi…
Namuose tvyrojo tyla. Tuštuma. Tą akimirką Molė be galo aštriai pajuto savo begalinį vienišumą: plačiose Vulfų dvaro valdose ji buvo viena kaip pirštas; vos už kelių šimtų metrų stūksantis didžiulis dvaro pastatas buvo jau seniai apleistas ir ne kartą nusiaubtas, o trobelėje, išskyrus ją, daugiau niekas negyveno. Ji, vienintelė jau mirusių tėvų dukra, buvo viena visame pasaulyje.
Viena.
***
Džeikobui