Galingieji Vulfai. Vienišasis Džeikobas. Kate Hewitt
gedi. Supratęs, kad galėjo parodyti ir daugiau užuojautos, Džeikobas pajuto nemalonų dūrį paširdžiuose; netikėtas jos pasirodymas ir tas pažeidžiamumas akyse užklupo jį nepasiruošusį. Akimirką, išvydęs ją su tais stilingais apdarais ir sužinojęs, kad ji ką tik iš Italijos, jis pagalvojo blogiausia. Tačiau neilgai trukus suprato klydęs.
Šiaip ar taip, atsikratyti ja net dabar norėjo kaip galima greičiau. Nenorėjo apie ją galvoti. Nenorėjo būti jos veikiamas. Visgi kažkas jos akyse jam buvo sava, kažkas virpino sielos stygas; nepaisant visų būgštavimų ir netgi baimės, jis atsiliepė į tą tylų kvietimą.
Pagelbėdamas Molei Parker jis tuo pačiu numaldys ir savo sąžinės priekaištus. Nes jo užsakymas jai taps ypač reikšmingas.
***
– Dirbti tau? – netikėdama savo ausimis, pakartojo Molė. Ir pajuto vėl nusmelkiant pyktį. – Mano tėvas Vulfams dirbo penkiasdešimt metų, o už pastaruosius penkiolika net negavo atlygio.
Džeikobas nuščiuvo. Molė suprato jį nustebinusi. Abejojo, ar per visus devyniolika metų jis bent kartą pagalvojo apie dvaro sodininką. Na, jos prisiminti veikiausiai nė nesivargino.
– Kalbu ne apie tavo tėvą, – po akimirkos pasakė Džeikobas. – Tai tau reikia gyvenamosios vietos, o man reikia…
– Neketinu tapti tavo tarnaite. Ar virėja. Ar…
– Sodų planuotoja, – tyliai užbaigė Džeikobas. Molei pasirodė, kad jo balse išgirdo paslėptą juoką. Tikriausiai tik įsivaizduoja, – nusprendė, nes Džeikobo išraiška buvo kuo rimčiausia.
– Sodų planuotoja? – atsargiai pakartojo ji. – Negali būti, kad…
– Sakei, jog ketini užsiimti sodų planavimu. O man kaip tik reikia žmogaus, kuris pasirūpintų dvaro valdomis.
Tik dabar suvokusi užsakymo mastą, Molė sumirksėjo.
– Tai… tai didžiulis darbas, – silpnu balsu ištarė.
Džeikobas trūktelėjo petį.
– Tai ar apsiimsi?
– Tačiau toks darbas… – Molė nutilo, jos širdis karštligiškai daužėsi. Tokios fantastiškos galimybės ji nenorėjo atsisakyti, tačiau sąžinė liepė atverti Džeikobui akis: jo pasiūlymas buvo absurdiškas. – Tokį pasiūlymą turėtum pateikti kur kas labiau prityrusiam dekoratyvinės sodininkystės specialistui, – tyliai pasakė ji. – Juk tai labai didelis užsakymas.
– Žinau, – be jokio jausmo atsakė Džeikobas. – Kaip supratau, sakei ir pati norinti pradėti savo verslą šioje srityje, o dabar, štai, gavai galimybę ir jau pasiduodi.
– Kodėl to prašai manęs? – neatlyžo Molė. Ji niekaip nesuprato, kodėl Džeikobas Vulfas po tokios daugybės metų jai siūlo tokį didelį užsakymą – netgi neperžvelgęs jos gyvenimo aprašymo ar rekomendacijų! Sprendžiant iš jo šaltų, bejausmių akių, jis nejausdavo gailesčio. Ko, tuomet, nori iš jos?
– Nes tu esi čia, – nekantriai ėmė aiškinti Džeikobas, – o man reikia sodų planuotojos. Šią vietą parengti pardavimui turiu kaip galima greičiau, nėra kada terliotis su teikiančių vilčių planuotojų gyvenimo aprašymais.
– Parengti pardavimui? – pakartojo Molė. – Parduodi Vulfų dvarą?
Džeikobo lūpas iškreipė pagiežinga ir pašaipi šypsena; joje nebuvo nieko šilto, nieko džiugaus, netgi nieko žmogiško. Tačiau Molę tas žiaurus perkreiptas vypsnys pripildė nesuvokiamo liūdesio. Niekas neturėtų taip šypsotis. Ji negalėjo net įsivaizduoti, kokie jausmai slypi už tokios šypsenos, kokie jausmai slypi šiame žmoguje.
– Vienam žmogui čia per daug vietos, – tyliai atsakė jis.
Prisiminusi, kuo jį kaltino, Molė pasijuto raustanti. Dvare pritrūkai vietos. Ką darysi, pasikarščiavo. Be to, juk ji net dabar nežinojo tikrųjų Džeikobo Vulfo ketinimų. Nejaugi jis daro jai paslaugą? Gal taip elgiasi vien iš gailesčio? Nuo tokios minties kilo noras sviesti užsakymą dvarininkui į veidą, net jeigu toks žingsnis būtų kvailiausias gyvenime.
– Visgi…
– Jau vėlu, – nutraukė ją Džeikobas. – Tiesą sakant, kai išėjau maloniai pasivaikščioti, nesitikėjau užtikti įsibrovėlės. Jeigu nepasitiki savo sugebėjimais, rytoj galėsi man parodyti vieną kitą pradinį projektą. – Jis pasisuko į duris, kurias visai neseniai buvo be skrupulų išlaužęs. – Jeigu ne, gali rytoj pat krautis daiktus.
Molė stebėjo, kaip jis išeina, o aukštai jo figūrai išnykus tamsoje, atsirėmė į židinį. Paskui pažvelgė į ką tik įkurtą ugnį – tebuvo likę rūkstantys pelenai.
Mintys vijo viena kitą. Tiek daug visko įvyko, kad buvo sunku susigaudyti, nuo ko pradėti narplioti siūlą: grįžimas namo, tėvo daiktai, Džeikobo Vulfo pasirodymas, o dabar dar ir tas užsakymas… Praeitis ir dabartis susidūrė kaktomuša.
Iš nuovargio atsidususi, Molė nuvijo šalin painius apmąstymus, uždarė duris ir, pasiėmusi žibintuvėlį, patraukė į antrą aukštą. Jai buvo nesvarbu, kad nėra šviesos, kad nėra vandens ar maisto neveikiančiame šaldytuve. Lova tebebuvo paklota – nors patalynė šiek tiek sudrėkusi bei apipelijusi, – o ji alpo iš nuovargio.
Nusispyrusi itališkos odos batus ir nusivilkusi drabužius, kuriuos vilkėdama, tiesą sakant, jautėsi ne itin patogiai, Molė virto į lovą ir palaimingai nugrimzdo į miegą.
***
Ją pažadino ryški vasaros saulės šviesa, sklindanti pro rombais padalytą miegamojo langą. Molė sunkiai pravėrė akis, bet jau po kelių sekundžių prisiminimai užgriuvo nevaldoma lavina: trobelė, darbas, Džeikobas.
Ji vėl užsimerkė, bet akyse tebešoko Džeikobo atvaizdas. Vyras atrodė gerokai vyresnis, tvirtesnis ir tam tikra prasme iškamuotas. Kažin, ką veikė visus tuos devyniolika metų? Kodėl sugrįžo kaip tik dabar? Gal pritrūko pinigų? Gal todėl parduoda Vulfų dvarą?
Molė paliepė sau neskubėti daryti išvadų. Praeitą vakarą ji ir taip apkaltino Džeikobą ne viena blogybe. Jinai jį nuteisė jau prieš daugybę metų, nors to nedarė net Anabela, jaunesnioji Džeikobo sesuo, kuri tam turėjo kur kas daugiau priežasčių. Kalbėdama apie šeimą – o tą ji darydavo retai, – Anabela atsiliepdavo apie Džeikobą tik geruoju ir, regis, buvo pasiruošusi jam atleisti.
Tačiau Molė, atvirkščiai, praeitą vakarą jį siaubingai užsipuolė.
Ar Anabela ir Džeikobas matėsi? Ar Anabela žino, kad Džeikobas grįžo? Ar bent vienas iš Vulfų šitai žino? Ak, kiek klausimų. Ir tiek mažai atsakymų. Kita vertus, – atsidusdama pagalvojo Molė, – nė vienas jų nebuvo tiesiogiai susijęs su ja. Ji visą vaikystę ir paauglystę laikėsi Vulfų šeimos pakraštyje; stebėdavo, kaip Džeikobas su Luku vesdavosi jaunesniuosius brolius iškylauti, kaip didžiulėje teritorijoje jie žaisdavo slėpynių. Niekas nė nežinojo, kad ji egzistuoja – iki to laiko, kai Džeikobas išvyko, ir Anabela, randuota tiek vidumi, tiek išore, atsisakė viešumoje rodyti veidą ir užsidarė dvare. Tada Molė tapo jos drauge – kitų paprasčiausiai nebebuvo.
Tačiau likusieji Vulfai, įskaitant Džeikobą, į ją nė nepažvelgdavo. Niekada nesusimąstė, ką jai ar jos tėvui reikštų matyti šitaip nykstant Vulfų dvarą.
Nuvijusi šalin niūrias mintis, Molė atsikėlė iš lovos. Dabar buvo laikas galvoti apie ateitį, o ne praeitį. Šį vakarą Džeikobas lauks iš jos bent keleto sodų projektų, ir jinai jam juos įteiks. Ji ir pati nesuprato, kada spėjo apsispręsti užsakymą priimti, tačiau nubudusi suvokė šitai jau žinanti. Projektas buvo pernelyg svarbus, kad jį galima būtų atmesti veikiamai akimirkos apmaudo ar išdidumo; be to, šlovingos praeities sugrąžinimas Vulfų