Sugundymas. Sarah Mallory

Sugundymas - Sarah Mallory


Скачать книгу
itle>

      Ričardas Arandeilas buvo Bate trumpiau negu dvi savaites ir jau gailėjosi pažadėjęs pasilikti. Ne vien todėl, kad rugpjūtį miestelis duso nuo karščio ir dulkių; tiesiog jam, kaip žmogui, pripratusiam prie aktyvaus gyvenimo, darėsi nenusakomai nuobodu. Jis prisiminė namuose Londone ant lentynų dūlančius kvietimus, įskaitant ir vieną, gautą iš smarkios ištekėjusios moteriškės – ši jau kurį laiką mėtė jam savo vylių tinklus. Ponia rugsėjį kvietė atvykti į pobūvį jos namuose Lesteršyre, kur jam buvo žadamos puikios medžioklės ir vakaro pramogos, labiau tiksiančios jo skoniui negu visa, ką pavyks rasti ramiame ir respektabiliame Bate.

      Ričardas tuo neabejojo, bet savo protetei Sofijai, našlaujančiai markizei Han, jis davė žodį liksiąs Bate, kol ji pasijusianti geriau, nors tektų sulaukti rudens, ir savo pažado jis nelaužys. Sofija vienintelė palaikė jį sunkiausią valandą, kai visas pasaulis, atrodė, nusiteikė priešiškai, ir dabar, kai jai reikia jo, Ričardas tikrai nenusisuks.

      Be to, ji nereikalavo, kad jis šokinėtų aplinkui; markizė tenkinosi pasimatydama su juo rytais, tada su slauge išeidavo į terminio vandens gydyklas, arba viena kita vakariene Karališkojo pusmėnulio viešbučio restorane. Visą likusį laiką Ričardas galėjo užsiimti, kuo panorėjęs. Štai todėl dabar ir stūmė vakarą lošdamas kauliukais mažame rinktiniame lošimo klube. Iš lauko niekaip nebūtum atskyręs šio siauro namuko Unijos gatvėje nuo kitų. Pirmame aukšte veikė tabako krautuvė, bet užuolaidos viršutiniuose aukštuose retai kada būdavo atitraukiamos: savininkas, toks Elijas Bertonas, nutarė būsią geriau neblaškyti savo klientūros užuominomis apie paros metą.

      Ričardas ištuštino taurę vyno ir metė kauliukus ant žalia gelumbe aptraukto stalo.

      – Septyni, – pranešė Henris Falinghamas, lenkdamasis arčiau ir trumparegėmis akimis spitrėdamas į kauliukus. – Kam gi kitam gali taip sektis, jei ne Arandeilui, – kiek pasakė, tiek ir iškrito pačiu pirmu metimu!

      – Na, nesilažinsiu, kad man pavyks jį pavyti, – nusijuokė Džordžas Krombis. – Šįvakar sėkmė jam šypsosi.

      Ričardas nepasakė nieko, tik pakėlė taurę, kurią šalimais besisukiojantis padavėjas papildė tą pačią akimirką, kai jis ją pastatė.

      – Aš irgi prieš jį nestatysiu, – bambėjo liesas surūgusio veido džentelmenas žaliu švarku. – Sėkmė, sakote? Kažkaip stebėtinai gerai jam sekasi.

      Po tokių žodžių stalą apgaubė įtempta tyla. Ričardas pakėlė kauliukus, pasvėrė juos delne ir įsmeigė akis į kalbėjusįjį.

      – Ką bandai pasakyti, Tesfordai? – pavojingai tyliu balsu paklausė jis.

      Falinghamas nervingai susijuokė.

      – Baik, Arandeilai, nieko jis nenorėjo pasakyti. Tai brendis kalba!

      Ričardas apsižvalgė. Jie lošė jau kelias valandas, vynas tekėjo upeliais. Tesfordo veidas buvo išraudęs, akys karštligiškai blizgėjo. Vyras karingai dėbčiojo į jį iš kitapus stalo, ir akimirką Ričardas svarstė, ar nevertėtų jo paspausti ir išprovokuoti konfrontaciją. Kad ir kaip būtų, anas juk suabejojo jo garbe. Gal dvikova išsklaidytų apėmusį nuobodulį.

      – Na, o aš nebijau statyti, – linksmai pareiškė Falinghamas. – Nagi, Arandeilai, mesk dar sykį, mes visi laukiame!

      Per stalą nusirito pritariamas šurmulys. Vyrai darė statymus, ir Ričardas patraukė pečiais. Visi gerai išgėrę, ir būtų nemandagu iškviesti Tesfordą dvikovon, kai šis taip įkaušęs. Jis vėl metė kauliukus.

      – Du! – su palengvėjimu nusijuokė Falinghamas. – Per mažai.

      Ričardas nusišypsojo ir pamojo stoviniuojančiam patarnautojui darsyk papildyti taurę. Kauliukai – žaidimas mokantiems apskaičiuoti riziką, o šitai jam gerai sekėsi, tačiau retsykiais ir jam iškrisdavo ne tiek, kiek reikia. Ričardas nemėgo pralošti, bet pralaimėjimus vertino filosofiškai.

      Vis dėlto dar po valandos lošimo jo kišenės buvo pilnesnės, negu čia atėjus.

      Jis lošėjas, bet žinojo, kada reikia sustoti, ir kaip tik žėrėsi laimikį, kai į salę triukšmingai sugužėjo būrelis jaunų vyrukų. Vidury stypsojo išsipustęs ponaitis, kiek vyresnis už savo kompanionus; jį Ričardas atpažino: seras Čarlzas Armstonas.

      – Bus atėję iš viešojo klubo, – dairydamasis pastebėjo Krombis. Jis kilstelėjo ranką ir pasisveikino su atvykėliais. – Kas naujo, vyrukai? Matau, jaunojo Petersono su jumis nematyti, gal jau pralaužė dailiosios ledi Heston gynybines užtvaras?

      – Taip, – atsakė jam seras Čarlzas. – Lydi ją namo.

      – Taigi iki aušros jo nebepamatysime, – sukikeno Krombis.

      – Yra ir daugiau naujienų, – pareiškė raudonveidis jaunuolis, eidamas arčiau prie stalo. – Į Batą atvyksta nauja paveldėtoja!

      – O tu jau lauki, kada jos turtais papildysi savo ištuštėjusias kišenes, Neismitai? – nutęsė Čarzlas. – Abejoju, ar ji teiksis į tave bent žvilgtelėti.

      Jaunojo Neismito veidas nuraudo dar skaisčiau.

      – Aš bent jau būčiau ištikimas vyras, Armstonai, – atkirto jis. – Visi žino, kad maustei savo velionę žmoną.

      Tai išgirdę, visi nusikvatojo, bet Ričardas pastebėjo vyresniojo veide šmėkštelint pyktį.

      – Kas ta naujoji paveldėtoja? – susidomėjo Falinghamas. – Ar jauna, ar sena, ar graži?

      – Tikrai jauna, bet niekas nėra jos matęs, – atsakė Neismitas. – Ji – velionio sero Evelino Tatamo duktė. Apsistos su įmote ledi Filida Tatam, bus čia iki kitų metų debiutančių sezono.

      – Tyra mergytė ką tik iš mokyklos suolo, – sumurmėjo seras Čarlzas. – Uogelė, kuri taip ir prašosi nuraškoma.

      Krombis suraukė kaktą ir pabarbeno pirštais į stalą.

      – Prisimenu senąjį Tatamą. Nabobas – nusipirko bajorystę, susikrovęs turtus Indijoje.

      Neismitas atsainiai numojo ranka.

      – Kam tai rūpi? Svarbiausia, kad panelė Tatam yra vienintelė jo dukra ir paveldės viską!

      – Tada ji gali būti graži kaip senojo Tomo prizinė paršavedė ir vis tiek neatsigins gerbėjų! – ištuštinęs taurę įsiterpė Tesfordas.

      Seras Čarlzas šūktelėjo padavėjui atnešti daugiau vyno.

      – Gaila būtų nepamėginti laimėti jos dėmesio, – nutęsė jis.

      – Prisiekiu Dievu! – išsišiepė Krombis. – Jei nebūčiau vedęs, man regis, ir pats pabandyčiau!

      – Jeigu mergina tokia turtinga, kaip kalbama, ji bus atidžiai saugoma, – pareiškė Falinghamas. – Globėjai atsijos visus kraičio medžiotojus.

      – Yra būdų, kaip įtikinti globėją, – blizgindamas monokliu atkirto seras Čarlzas. – Pavyzdžiui, jeigu paveldėtoja netektų skaistybės…

      – Žinoma! – šūktelėjo jaunasis Neismitas. – Tada jie norėtų ją ištekinti kuo greičiausiai!

      – Tai gal sukirsime lažybų, kuris iš mūsų ves paveldėtoją?

      Krombis trinktelėjo kumščiu į stalą ir pakėlė apsiblaususias akis.

      – Ne, ne, Armstonai, taip nesąžininga. Kai kurie iš mūsų jau supančioti!

      Seras Čarlzas skėstelėjo rankomis.

      – Gerai jau, jeigu visi norite dalyvauti, lažinkimės, kuris pirmasis ją sugundys.

      – Jau geriau, – žvengdamas sutiko Krombis. – Tada visi galėsime išmėginti savo laimę.

      Falinghamas kilstelėjo ranką.

      – Nepamirškite, kad būtina turėti liudytoją – patikimą tarną ar kitą žmogų, kuris patvirtintų pergalę.

      – Žinoma, – nusišypsojo Armstonas. – Padavėjau, pasakykite Bertonui atnešti lažybų knygą, ir mes tuoj viską surašysime. – Vyras iš po užkritusių vokų nužvelgė susirinkusiuosius. – Tačiau vienas mūsų dar neišreiškė sutikimo, o jo kaip mergišiaus reputacija Londone gerai žinoma. Ką pasakysi, Arandeilai? Būčiau pagalvojęs, kad mielai nersi į šį mažytį nuotykį.

      Ričardas


Скачать книгу