Apgultis 13. Tamas Dobozy
žaidžia. Kai mudu atvykome, duris atvėrė sena moteris, kaip spėjau, senelė, – plaukus apsigobusi nėrinių skara, susimetusi į kuprą kitoje atlapų durų pusėje, ji grasino Janką prikulti ir savaitę neduoti pietų, jei toji tuojau pat neisianti namo. Senoji nenustebo, kai mes klupinėdami suvirtom vidun, iš paskos tapseno mažoji Janka ir vis taikėsi sugriebti mamos ranką. Paguldžiau Juditą ant sofos, murmėdamas, kad viskas bus gerai, ji tik norinti miego. Senoji moteris stovėjo įsmeigusi akis į žemę, linguodama galva.
– Juk sakiau jai čia nieko nesivedžioti.
Budapešte ketinau sustoti tik vienai dienai, paskui keliauti į Rumuniją. „Būk, kiek reikia“, – nuramino mane žmona Ana. Mes jau turėjome vaiką, septynerių metų Miklošą, kuris, kaip ir jo motina, troško broliuko ar sesutės, laukė visą savo sąmoningą gyvenimą ir šypsojosi man, kai atsisveikinome oro uoste ir aš kalbėjau vykstąs į šalį, kur vaikų namuose netelpa mažyliai, norintys turėti vyresnįjį brolį. Ana irgi stovėjo šypsodamasi, man kalbantis su sūneliu, glostė jam plaukus, kartkartėm patvirtindama tai, ką sakiau, netgi įsiterpdama apibūdinti, kaip mažoji mergaitė atrodys: bus žalių akių, garbanotų plaukų, tamsios odos; bemindžikuodami, kol man reikės pereiti saugumo patikrą, visi trys ėmėme rinkti vardus – Juliška, Klara, Marija.
Mudu su Ana jau prieš daug metų susitvarkėme įvaikinimo dokumentus, kai paaiškėjo, kad burtai, kurie sukūrė Miklošą, išsisklaidė, išgaravo kartu su buvusiais mūsų pokalbiais (išskyrus apie tai, kaip sekasi sūnui, kiek pinigų reikia darželiui, namams atnaujinti, sąskaitoms apmokėti), kaip ir mūsų pomėgis drauge lankyti koncertus, dailės parodas ir mylėtis – išgaravo visa, išskyrus tuos kelis stiklus vyno, kuriuos išgerdavome vakarais (šiuo klausimu mes dar galėjome sutarti), nors prieš man išvykstant į Budapeštą Ana įsibrovė ir čia, ir vietoj vyno ėmėsi kritikos, kad aš per daug geriąs. Užuot mėginę įveikti šią krizę, mudu nusprendėm, – ar veikiau taip nutarė Ana, – kad mūsų santuoka bus politinė ir mes ką nors įsivaikinsime.
Taigi išklausėme įvaikinimo kursą, kur sėdėjome šalia kitų vilties netekusių šeimų, klausėme paskaitų apie kultūrinį jautrumą, drovėdamiesi atsakinėjome į klausimus apie savo seksualinį gyvenimą, prisiekėme niekada nebandę kvaišalų. Gavome pažymėjimą, iškentėme įprastinį socialinio darbuotojo vizitą: jis miegojo mūsų svečių kambaryje ir padarė vertinamąją išvadą, kad mudu su Ana sieja „labai stiprus draugystės ryšys“, vadinasi, žinojo, jog melavome atsakydami į klausimus apie seksą.
Bet vaiko nebuvo. Jau ne viena agentūra pasakė, kad esame per daug išrankūs, mat norėjome ne vyresnės nei trejų metų mergaitės (nors būtume sutikę paimti ir šešerių) ir iš tos Vengrijos dalies, kuri vadinama Erdėjumi – angliškai Transilvanija, – 1919 metais užleistos Rumunijai pagal Trianono sutartį. Tai buvo Anos manija, paveldėta iš jos mylimo tėvo, – jį pažinojau kaip senuką su iš ausų stirksančiais plaukais, šviesa, krintanti iš viršaus, išryškindavo kraujagysles galvos paviršiuje – mat kas rytą skusdavo ją elektrine mašinėle. Jis nuolat sėdėdavo virtuvėje tame siaubingame name Nort Vorde, ant sienų pasikabinęs senus kalendorius su Vengrijos žemėlapiais iki 1919-ųjų, o juose raudonu rašikliu pažymėta mažyte šiandienos Vengrija. Jos tėvas buvo vienas iš tų piktų nostalgijos kamuojamų žmonių, nepaliaujamai linksniuojančių: Trianonas šį, Trianonas tą, kis Magyarország nem ország, nagy Magyarország mennyország4, šiltai prisimenančių, kiek prarastų žemių Hitleris buvo grąžinęs tarpukariu, griežiančių dantį dėl dviejų milijonų etninių vengrų, įstrigusių Erdėjuje, porinančių, kaip buvo vykdomas jų „kultūrinis valymas“, kaip draudžiama leisti knygas savo kalba, mokyklos uždaromos, ištisi kaimai perkeliami ir jėga asimiliuojami su pietumis, o tokie politikai kaip Čaušesku tik ir svajojo, kad jie visai išnyktų, ir buvo vos sulaikyti nuo genocido, kurį būtų mielai įvykdę, – juk kam laukti trejetą kartų, jeigu nebūtina? – kad nebeliktų nė vieno, galinčio paliudyti, jog ši žemė niekada nebuvo Rumunijos. Tačiau vengrai toliau laikėsi – savo kalbos, kultūros ir tapatybės – ir šitaip jau devyniasdešimt metų.
Anos tėvas išgyveno Budapešto apsiaustį, tad jo tirados apie Erdėjų, apsukusios ratą, neišvengiamai grįždavo prie šios temos. Seniokas dudendavo, kad vengrai neturėję pasirinkimo – iš vienos pusės naciai, iš kitos sovietai, – o Hitleris bent jau žadėjęs grąžinti prarastas šalies teritorijas. „Atplėšta daugiau nei pusė mūsų tautos.“ „Jokia šalis neprarado tiek, kiek mes, o mes netgi priešinomės karui!“ „Prancūzai mūsų nekentė, tai ir buvo Trianono priežastis, paprasčiausi prietarai.“ Jo sąmonėje apgulties vaizdiniai – kareivis po kareivio, mirtis po mirties, alkio, troškulio ir baimės prisiminimai įstrigus Budapešte, ištisa mirties paveikslų eisena – buvo nulemti anų brūkštelėtų Trianono rūmuose parašų. Jam ir jo šaliai teko pakelti apsiaustį – ištverti visa, kas įvyko prieš tai ir po to, ir tik dėl Trianono. Niekas negalėjo pakeisti šio jo įsitikinimo. Girdėjau kiekvieną kartą ten lankydamasis, ir jo naivumas, nesugebėjimas įžvelgti gerokos dozės fatalizmo, tarsi šiame pasaulyje tikrai galėtume tikėtis teisingumo, tiesiog varė mane iš proto, ir dar blogiau, priminė mano tėvą, kuris nenorėjo turėti nieko bendra su šia kovinga negalia ir trokštamu kariniu sprendimu, kaip ir laimingomis Hitlerio reicho dienomis. Mano tėvas norėjo tiesiog užsimiršti sėdėdamas Toronto Sėčėnio klube, gerdamas vengrišką palinką, lošdamas kortomis, laimingas, kad sūnus vedė vengrę ir jo anūkai kada nors kalbės vengriškai. To jam buvo gana.
Tačiau Anos tėvui to nepakako, nepakako ir jai. Ji norėjo našlaitės – pirmiausia dėl to, kad vengrams ir taip buvo labai sunku gyventi Transilvanijoje, o antra, mergaitės vengrų kultūroje nelaikomos žmonėmis (čia Ana išplėtė tėvo pažiūras, jis su tuo nieku gyvu nebūtų sutikęs). Būdama našlaitė, mergaitė neturi jokių vilčių. Tai „kultūrinio gelbėjimo“ aktas, taip pasakė Ana mūsų bylą tvarkančiam darbuotojui, kai šis paaiškino, kad Bukarešto vaikų namuose netelpa romų vaikai, vaikai su ŽIV, net graikų, bulgarų, turkų ir, žinoma, batalionai rumunų vaikų. „Vengrai Transilvanijoje prižiūri saviškius, – paaiškino jis, – jei norite vengrės, Vengrijoje jų begalė.“ Bet Ana purtė galvą. O kai agentūra pagaliau surasdavo mums mergaitę, visada iškildavo kokia nors problema – neužpildyta forma, biurokratinės mašinos sutrikimai, atsirasdavo dar koks nenumatytas procedūrinis mokestis, paskui tekdavo laukti nuo šešių iki aštuonių mėnesių, kol vaiko nebelikdavo. Kai jiems arba mums pavykdavo pasiekti finišą ir gauti bylą – šeimos ir medicininius duomenis, nuotraukas, – Ana nunešdavo visa tai mūsų gydytojui. Šis pakėlęs nuotrauką prieš šviesą svarstydavo: „Matai šituos šešėlius po kairiąja ausimi, šituos iškilimus – čia kažkas įtartino.“ Pakreipdavo nuotrauką: „O galbūt ir nieko.“ Ana pareidavo namo, mąstydavo, gurkšnodama škotišką viskį su burbuliukais, ir po kelių dienų pareikalaudavo daugiau informacijos, tačiau agentūrai niekaip nepavykdavo gauti, ir tada ji atsisakydavo įsivaikinti. Paskui naktimis gulėdavau lovoje klausydamas, kaip Ana kalba per miegus, atsiprašinėja ir meldžia vaiko atleidimo, ir taip talžo kumščiais sau veidą, kad man tekdavo ją prižadinti ir laikyti apkabinus, kol ji išsiverkdavo. Galų gale mudu nusprendėme, kad aš vyksiu į Rumuniją ir gal pačiam pavyks tai, ko neįstengė biurokratai.
– Nepavykusių pabėgimų muziejuje yra burės iš folijos, – vis dar girdžiu Juditos žodžius, jie pinasi, ji tuoj susijuoks. Tas girtumas, suprasiu vėliau, būdavo veikiau apsimestas nei tikras, vaidmens dalis, o mudviem susėdus gerti, tikrai būčiau pirmas susmukęs po stalu. – Tai puikūs veidrodžiai, – tęsia ji. – Vieną dieną, kai danguje nebuvo nė debesėlio, jūreivis iškėlė jas Vengrijos jūroje, ir jos taip spindėjo, kad jis perplaukė nepastebėtas nuo vieno kranto iki kito – snaiperius apakino spindinti armada.
– Vengrijos jūrą? Nėra jokios Vengrijos jūros!
– Yra. Ir ne viena. Tu nieko neišmanai apie šitą kraštą.
– Kur
Vengrija – maža šalis su dideliu Vengrijos dangumi (