Itališkas mūsų gyvenimas. Michael Tucker
savo likimo.
Ketvirtas skyrius
SU DŽOANA SUSITIKOME PRAMONINIAME SPOLETO RAJONE VOLKSWAGEN SALONO STOVĖJIMO AIKŠTELĖJE. Kol ji atvažiavo, pralaukėme gerą pusvalandį ir jau pradėjome nerimauti, kad laukiame ne ten.
– Sveikučiai! Seniai laukiate?
Mes linktelėjome.
– Na, tokia jau ta Italija. Pratinkitės.
Ji kalbėjo su sunkiai apibūdinamu akcentu, sakyčiau, britišku, – ji gimė Anglijoje ir abu jos tėvai buvo britai, – sumišusiu su Niujorko teatro aktorių agentės šnekamuoju dialektu. Tokia kalbėsena – metų metus po keturiolika valandų per parą besitęsiančių grasinimų, gražbyliavimų, derybų ir reikalavimų rezultatas.
– Šokit į mašiną. Palydėsiu jus iki Kastelo.
Pakeliui pravažiavome Ponte delle Torre – nuostabų senovinį akveduką, jungiantį Spoletą ir Monteluką, ir nusekėme paskui mažytį Džoanos fiatą šiaurės kryptimi, senuoju Flaminijos greitkeliu iki Poretos. Šis greitkelis, jungiantis visus miestus ir kaimelius šioje Umbrijos dalyje, yra tas pats garsusis Flaminijos kelias, kurį III a. pr. Kr. romėnai nutiesė nuo Romos iki Riminio. Dabar – aplipdytas degalinėmis, baldų turgeliais, lentpjūvėmis, medelynais – jis labiau primena Pitsburgo priemiesčius. Nuvažiavusi porą mylių, Džoana sustojo šalikelėje, mes už jos ir išlipome iš automobilio.
– Matote tą miestelį ten aukštai viršuje?
Ji parodė į šiaurėje už slėnio stūksantį kalną. Jo viršūnėje bolavo senovinis, siena apjuostas miestas, kokių šiame slėnyje gana daug.
– Ten Kampelo Alto gyvenvietė. O štai ten, – ji parodė į kitą kalvą pietuose, – yra Kastelas. Ten jūs apsistosit. Viduramžiais šiedu miestai kas porą metų pradėdavo kariauti. Matyt, iš neturėjimo ką veikti.
Stačiu keliuku užvažiavome į Kastelą ir, išsitraukę lagaminus iš automobilio, žengėme pro milžiniškus vartus apgriuvusioje pilį juosiančioje sienoje. Prieš mus atsivėrę slėnio vaizdai net kojas pakirto. Pietuose matyti pats Spoletas; šiaurėje – Kampelo Altas, Trevis, o už jų – Spelas, Folinjas ir Asyžius. Kitoje slėnio pusėje – Montefalkas, centrinės Umbrijos vyndarystės centras, o už kalvų – Todis. Šie viduramžių (ir senesni) miestai kalnuose išsibarstę po visą slėnį, o iš jų veriasi neaprėpiami tabako, vynuogynų ir alyvmedžių giraičių laukai. Akimirką mintyse išvydau sceną iš filmo „Prarastas horizontas“, kai įkopę į kalną piligrimai pirmą kartą pamatė mistinį Šangrilos slėnį. Matyt, tas art deco muziejus Toskanoje man visai susuko galvą.
Užsiregistravę viešbutyje, susipažinome su jo valdytoja Luka, kuri mus palydėjo į mūsų kambarius. Džoana viskam vadovavo ir pasirūpino, kad gautume geriausius kambarius su gražiausiais vaizdais. Pakeliui ji mums dar papasakojo pilies istoriją, apie neseniai atliktą pastato renovaciją ir jo persikūnijimą į viešbutį. Pastatų komplekso centre – tarp restorano ir svečių kambarių – nuostabaus grožio koplytėlė, kur viduramžiais dievą šlovino čia gyvenusi šeima.
– Kai komuna išnuomojo šią pilį ir leido ją renovuoti, pareikalavo sutvarkyti ir koplytėlę. Dabar ji naudojama koncertams, meno parodoms, jogos užsiėmimams ir panašiems tikslams.
Šnekučiuodamasi su Luka, Džoana palaukė, kol išsikrovėme daiktus ir patogiai įsitaisėme. O tada susėdome prie staliuko terasoje su Grechetto, vietiniu baltuoju vynu, alyvuogėmis, migdolais ir balzaminiu actu apšlakstytu sūriu – tikriausiai italai negeria, jei nėra ko valgyti. Džoana papasakojo visokiausių įdomybių apie šio slėnio istoriją, umbrus ir etruskus, popiežius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius, įvairiausius mūšius ir apsiaustis. Ir kas tik nebuvo okupavęs Spoleto. Žlugus Romai, čia trumpam įsikūrė gotai, vėliau lombardai (suprask, germanai). Perudža, kiek šiauriau įsikūręs broliškas miestas, kuriam laikui perėmė Spoleto valdžią, bet vėliau čia ir vėl susikirto popiežiaus ir Šventosios Romos imperijos interesai. Tiesa, Spoletui pavyko atsitiesti III amžiuje pr. Kr., kai miesto gyventojai sustabdė garsųjį karvedį Hanibalą jo negailestingo žygio į Romą metu. Sėdėdami terasoje Kastele, ir gėrėdamiesi slėnio vaizdais, kone galėjome regėti ir girdėti, kaip verda nuožmus armijų mūšis. Žinoma, tada, kai pabaigėme antrąjį Grechetto butelį.
Džoana dar papasakojo apie šv. Pranciškų, kuris šiame slėnyje gyveno XIII amžiuje, ir apie jo įtaką bažnyčiai ir visam pasauliui. Ji tarsi vaikščiojanti enciklopedija, o jos žavingai pasakojimo manierai, matyt, įtakos turėjo skirtingos kultūros – ji savotiškas Alisterio Kuko ir Džekio Meisono mišinys. Pasakodama apie šv. Pranciškų, ji viską pateikė kaip paskalas, gandus, o ne istorinius faktus, tad mums buvo tikrai smagu. Šv. Pranciškaus istorija ganėtinai sudėtinga, ir Džoana pasistengė, kad įvertintume visas jo spalvingos asmenybės savybes.
Kai Džilei smagu, jos akys ima šelmiškai žibėti, o skruostai parausta. Būtent taip ji atrodė sėdėdama terasoje, klausydamasi Džoanos istorijų. Karolina, kuriai paskalos ir gandai būtini kaip oras, irgi buvo sužavėta. O Džoana, kuri turbūt būtų kiekvieno vakarėlio siela, tarsi kempinė gerte sugėrė visą jų dėmesį. Juo daugiau vyno butelių ištuštinome, juo nešvankesnės darėsi jos istorijos, o pasakojimas apie šv. Pranciškaus ir Klaros tarpusavio santykius išvis niekuo nesiskyrė nuo tų, kuriais dažniausiai mirgėte mirga bulvarinės spaudos puslapiai.
– O kokia tavo gyvenimo istorija? – paklausė jos Džilė, kol susižavėję stebėjome, kaip besileidžianti saulė aukso spalva nudažo visą slėnį. – Kaip tu atsidūrei šioje nuostabioje vietoje?
– Na, mano praeitis tikrai spalvinga, – pakėlusi antakį atsakė Džoana, – ir mano vyras – labai įdomus žmogus.
Nuo pat gimimo Džoana neatskiriama nuo teatro. Jos tėvas – Dankanas Rosas, britų aktorius ir režisierius, atvyko į Jungtines Valstijas maždaug tuo metu, kai Amerikoje prasidėjo regioninių teatrų judėjimas. Kai Taironas Gatris įsteigė savo garsųjį teatrą Mineapolyje, Dankanas Rosas prisijungė prie Sietlo repertuarinio teatro ir netrukus tapo jo meniniu direktoriumi. Jo dukra Džoana, kuri visada buvo linkusi maištauti, pašiurpino savo tėvus atsisakydama universitetinių studijų ir patraukdama tiesiai į profesionalaus teatro sceną Niujorke. Kurį laiką dirbo garsiojoje Elenos Stiuart trupėje La Mama, o vėliau įsidarbino aktorių atrankos agentūroje Džozefo Papo visuomeniniame teatre. Maždaug tada susipažino su Briusu. Visai netrukus jiedu susituokė ir susilaukė sūnaus Mailzo.
– Briusas gali viską, jam visada viskas pavyksta, – pasigyrė ji. – Kai susipažinome, jis vis dar aktoriavo. Vaidino La Mama trupėje nuo pat jos susikūrimo. Taip ir sužinojome apie Spoletą. Trupė buvo čia atvažiavusi per vieną iš savo europinių turų, ir Briusas iki ausų įsimylėjo šią vietą.
Bet tada jis nusprendė, kad pats laikas užsidirbti – juk yra šeima, vaikas ir taip toliau, todėl susidomėjo filmų montavimu ir labai greitai išmoko viską, ko reikia. Maždaug tuo pat metu aš įsidarbinau agente. Tapome įprasta niujorkiečių pora, kurią lydėjo sėkmė. Aš dirbdavau po dvylika, kartais keturiolika valandų per parą, o grįžusi namo dar skaitydavau scenarijus. Briusas užsiėmė reklamų montažu ir irgi užsibūdavo darbe. Mes beveik nesimatėme, neturėjome laiko savo vaikui, tad po kelerių metų nusprendėme viską mesti, persikelti čia ir pradėti viską nuo pradžių.
Briusas norėjo mokytis ir įgijo anglų kaip užsienio kalbos mokytojo kvalifikaciją. Sakau jums, jis viską gali. Dabar jis moko anglų kalbos Italijos kariškius, kas galbūt primena tuos visus senus anekdotus, bet iš tiesų viskas labai rimta.
– O kaipgi tu? – paklausė Džilė.
– Aš prisiduriu pardavinėdama nekilnojamąjį turtą. Na, suprantate, tokiems žmonėms kaip jūs.
Linktelėjau, bet nieko neatsakiau. Džilė nusišypsojo ir papurtė galvą.