Buvęs būsimas. Josie Metcalfe
Prologas
– Ačiū, – mestelėjo Gregoras durininkui, kuris palaikė jam atdaras sunkias duris, tačiau per pašėlusį širdies plakimą vos girdėjo savo žodžius. Baisiai bijojo, kad atvažiavo per vėlai, nenurimo net dabar, kai akys apsiprato su bažnyčios prietema, nutilo pažįstama vargonų muzika ir jis išgirdo skardų kunigo balsą, aidintį virš poros, stovinčios prie altoriaus, galvų.
– Mylimieji…
Kunigo kreipimasis užgožė šnabždesių ūžimą – visi parapijiečiai susikaupė klausytis laiko nušlifuotų žodžių.
– Mes susirinkome…
Šį kartą glaudžiose klauptų eilėse turbūt susirinko jie visi, – pamanė Gregoras ir kreivai šyptelėjo. Vienoje pusėje – rinktinė jos Meningtonų-Forbų dėdžių, tetų ir pusbrolių draugija. Visi išpuikę, kaip, matyt, ir dera turint mėlyno kraujo. Jaunikio pusė tikriausiai irgi grūste prigrūsta apsirijusių senųjų turčių palikuonių su dar senesniais titulais, ilgomis dailiomis nosimis ir taisyklingais žandikauliais.
Tačiau Gregoras į juos net nežvilgtelėjo.
Vienintelis žmogus, į kurį smigo jo akys – moteris liekna figūra. Vilkėdama subtilia dramblio kaulo spalvos suknele, ji atrodė beveik nereali tarsi kiaulpienės pūkelis… tolimas šešėlis linksmos, patrauklios moters, kurią jis kažkada pažinojo.
Net iš tolo Gregoras matė, kaip smarkiai ji pasikeitė – realybėje skirtumas dar akivaizdesnis nei meniškame studijoje fotografuotame portrete, kurį jis matė šį rytą, bet ar pokyčiai tik kūniški? Ar liko kas nors iš pavydžios, aistringos moters, kurią jis kadaise pažinojo?
– …yra kokių nors priežasčių, dėl kurių jie negalėtų tuoktis, tegu kalba dabar arba nutyla amžiams.
Žodžiai buvo ištarti nesąmoningai: iššūkis, metamas per kiekvienas panašias apeigas, nė nesitikint, jog kas nors atsistos ir atsilieps.
Na, niekas neatsistos ir šį kartą, bet tik todėl, kad be kitų pagalbos jis nepajėgia išlipti iš invalido vežimėlio. Tačiau tai dar nereiškia, jog nutylės. Nebuvo iš ko rinktis, tad Gregoras giliai įkvėpė.
– Šios apeigos negali tęstis, – pareiškė jis ir pats nustebo, kaip garsiai nuaidėjo balsas skliautuose – lyg būtų šaukęs.
O gal tikrai sušuko. Sunku tiksliai pasakyti, kai apėmęs toks nerimas. Jis tik jautė, kad širdis plaka kaip pašėlusi, kūnas dreba belaukiant, kas bus toliau, o akys nė akimirkos nepaleidžia lieknos figūros, stovinčios altoriaus laiptelių apačioje.
Susirinkusiųjų reakcija priminė jam kadaise matytą sujudintų bičių avilį, bet, žinoma, šios bitės labai aristokratiškos – jos tik aikčioja ir dėbčioja įsibrovėlio pusėn, jų murmėjimas ir bambėjimas tuojau nuščiuvo griežtai prabilus kunigui:
– Dėl kokių priežasčių turėčiau nutraukti apeigas?
Gregoras žiūrėjo į liekną nugarą, kuri staiga įsitempė – moteris atpažino jo balsą.
Gaila, jog viskas išėjo būtent taip. Tikra sėkmė, kad šįryt jam į rankas pateko tas žurnalo straipsnis, o juk galėjo likti nesužinojęs, kas vyksta, ir paskui jau būtų buvę per vėlu. Akivaizdu, geriau būtų buvę susisiekti su ja anksčiau, tada ji nebūtų pakliuvusi į tokią keblią situaciją.
Tačiau yra taip, kaip yra – jis sėdi čia, akys raibsta nuo spalvų vaivorykštės saulės spinduliams liejantis pro vitražą ant elegantiškos suknelės sijono.
Tada ji, judėdama lėtai ir sunkiai tarsi robotas, atsisuko išplėtusi akis: sukrėsta ir vis dar negalinti patikėti.
Ausyse Olivijai keistai suspengė. Deja, įprastas garsas iš varpinės, skelbiantis apeigų pabaigą, šį kartą džiaugsmo nesukėlė.
Ir tas balsas!
Nepamirštamas kimus balsas su pašėlusiai erotišku akcentu – jai visada, nuo pat pirmo susitikimo, išgirdus jį linkdavo keliai.
Jis gali būti tik Gregoro.
Tačiau tai neįmanoma.
Gregoras miręs.
Olivija sudrebėjo nuo šios minties ir ją prislėgė kaltė, jog niekaip nesugeba pamiršti pirmojo vyro… vienintelio, kurį mylėjo.
Jautėsi kalta, kad vaizduotėje tebegirdi jo balsą; kalta, kad tik bandė apsimesti įveikusi netektį.
Nereikia nė atsigręžti – ir taip aišku, kad Gregoro čia būti negali. Daugybę kartų gręžiojosi, kai išsiilgusios mintys priversdavo patikėti, kad girdi vyrą. Jau pamiršo, kiek kartų manė atpažinusi jį – aukštą, tamsiaplaukį vyrą nekantria eisena ir pilkomis akimis.
Tačiau negalėjo atsispirti neatsisukusi. Nors ir stovėjo šalia Ešlio, vyro, kurį mama visada laikė idealiu sutuoktiniu savo užsispyrėlei dukteriai, atsigręžusi nužvelgė gėlėmis išpuoštą tarpą tarp klauptų.
Olivijai užgniaužė gerklę ir vos nesustojo širdis išvydus Gregorą – ne stovintį, liekną ir galingą, kaip tą dieną, kai matė jį paskutinį kartą, o sėdintį invalido vežimėlyje; įsmeigęs jai į veidą nežemiškai blyškias akis jis atrodė tik kaip šešėlis vyro, kurį ji kažkada pažinojo.
Tačiau tai buvo Gregoras.
Jis gyvas!
Gyvas, bet… gerasis Dieve, jis atrodo baisiai! Toks perbalęs, pilkas ir…
Gal serga? Miršta?
O gal apie jo mirtį buvo pranešta per anksti?
Jo akys tikrai panašios į žmogaus, ilgai kentusio skausmą – fizinį arba dvasinį.
Olivija miglotai suvokė, kad aplink ėmė murmėti žmonės, tarsi zyztų bitės vasarinių gėlių darželyje; jai atrodė, kad šią akimirką, po dvejų metų agonijos, jai sustos plakusi širdis.
Tos akys!
Dabar Gregoras atrodė pažeidžiamas, tačiau jo akyse kaip visada ryškiai švietė gyvenimo aistra, ir traukė ją it galingas magnetas.
Pajutusi, jog nepajėgia atplėšti nuo jo žvilgsnio, Olivija suprato, kad niekas nepasikeitė, nors nuo paskutinio jųdviejų susitikimo praėjo daug laiko, nors ji mėgino save įtikinti susitaikiusi, jog Gregoras ją paliko amžinai.
– Paaiškinkite, pone, – neatlyžo kunigas ir Olivija pamatė, kaip Gregoras lėtai užsimerkė, tarsi norėdamas nutraukti juos siejantį ryšį.
Tai nepadėjo.
Vos jam pakėlus tankias juodas blakstienas ryšys vėl užsimezgė ir atrodė, kad juodu negali atplėšti vienas nuo kito akių.
Olivija staiga suvokė pastebinti kiekvieną dalelę… matė, kaip jis ištiesia pečius po švarku, kurį vilki… švarkas jam per mažas, lyg būtų jį pasiskolinęs norėdamas atvykti čia… kitaip negu kelnės, kurios ant nepaprastai plonų nejudančių šlaunų atrodė gerokai per plačios.
Nors tarp priešingų praėjimo galų buvo nemažas nuotolis, Olivija pastebėjo tamsius šešėlius jam po akimis, matė, kaip pakilo jo krūtinė, kai norėdamas nusiraminti Gregoras giliai įkvėpė, ir tik tada prašneko virpančiu balsu:
– Šios apeigos negali tęstis, nes ponia jau yra ištekėjusi… už manęs.
Keletą sekundžių aplinkui buvo visiškai tylu, o paskui užvirė tikras pragaras. Atrodė, kad kiekvienas svečias turi ką pasakyti apie netikėta linkme pakrypusius įvykius, bet Olivijai tai nelabai rūpėjo: jausmai, susikaupę per dvejus slegiančius metus, galų gale prasiveržė.
Paskutinis dalykas, kurį ji matė prieš sulinkstant keliams ir aptemstant protui, buvo į ją ištiestos Gregoro rankos ir bejėgiškas nusivylimas akyse, geriau nei iškalbingiausi žodžiai pasakantis, kad tai jis norėtų sugauti ją krintančią.
Pirmas skyrius
– Olivija! – veriantis motinos klyksmas pro garsų kakofoniją prasiskverbė į tarsi vatos prikimštą Olivijos galvą.
Per tiek metų ji išmoko nebegirdėti nusivylimo ir pykčio mišinio, nuolat skambančio motinos balse. Šis atvejis visiškai toks pat – ji dar keletą akimirkų pabuvo užsimerkusi, kol įgavo jėgų susidurti