Geležies princesė. Julie Kagawa

      PADĖKOS

      Atrodytų, kad rašyti knygos tęsinį – juokų darbas. Juk jau esi baigęs pirmą dalį ir visi sunkumai liko praeityje. Cha cha cha! Nieko panašaus! Kurti antrąją nė kiek ne lengviau, gal netgi sunkiau. Todėl sąrašas žmonių, kuriems norėčiau padėkoti, visai nesutrumpėjo. Žinoma, pirmiausia labai ačiū mano artimiesiems už palaikymą ir tikėjimą manimi. Gero žodžio nusipelno ir naujosios mano draugės iš interneto platumų: Chi, Šeron, Kristi ir Liana, taip pat visi „YABooks“ internetinio dienoraščio rašytojai už meilę paauglių knygoms ir pagyras mano kukliai kūrybai. Net nemoku išreikšti žodžiais, kaip jiems visiems esu dėkinga. Ačiū agentei Lori Maklin, kuri visada atranda laisvą minutėlę atsakyti į mano klausimus, nors kartais aš įveliu klaidą rašydama jos vardą. Be to, Natašijai Vilson ir Adamui Vilsonui, kurie yra patys geriausi redaktoriai pasaulyje, taip pat visam darbščiam leidyklos „Mira Ink“ kolektyvui. Net gražiausių žodžių būtų per mažai apsakyti, kokia esu jiems dėkinga. Pagaliau didžiausias ir širdingiausias ačiū mano vyrui Nikui, kuris yra geriausias visų laikų klausytojas. Be jo pagalbos man nebūtų pavykę.

      PIRMA DALIS

      1

      Žiemos rūmai

      Priešais mane stovėjo didingas ir nuostabus Geležies karalius, jo sidabriniai plaukai vilnijo kaip nesuvaldomas krioklys. Ilgo apsiausto skvernai plaikstėsi, juoda spalva dar labiau išryškino prakaulaus veido blyškumą, po beveik permatoma oda tamsavo mėlynai žalios venos. Žėrinčių juodų akių gelmėse blyksėjo žaibai, ties nugara ir pečiais rangėsi geležiniai čiuptuvai, globdami valdovą tarsi sparnų skraistė ir žvilgėdami šviesoje. Jis artinosi prie manęs, ištiesęs ranką lyg keršto angelas, liūdna švelni šypsena žaidė lūpose.

      Kai žengiau į priekį jo pasitikti, geležiniai lynai švelniai apsivijo mane ir prisitraukė artyn.

      – Megana Čeis, – sušnibždėjo Machina ir brūkštelėjo per plaukus. Čiuptuvams palietus odą aš sudrebėjau ir prispaudžiau rankas prie šonų. – Tu turėjai pasirodyti. Ko nori?

      Piktai dėbtelėjau į jį. Ko aš noriu? Kodėl atvykau?

      – Broliuko, – atsakiau pagauta prisiminimų. – Tu pagrobei Itaną, kad atsiviliotum mane čionai. Aš noriu susigrąžinti jį.

      – Ne, – papurtė galvą Machina ir prisislinko dar arčiau. – Tu atvykai ne dėl brolio, Megana Čeis. Ir ne dėl Žiemos princo, kurį tvirtini mylinti. Pasirodei čionai dėl vienintelio dalyko. Galios.

      Man suspengė ausyse. Pamėginau atsitraukti, bet čiuptuvai laikė tvirtai surakinę.

      – Ne, – burbtelėjau stengdamasi išsivaduoti iš geležinių gniaužtų. – Tai… netiesa. Ne dėl to.

      – Tada parodyk, dėl ko, – pareikalavo Machina ir plačiai išskėtė rankas. – Koks gi tas tavo tariamas atvykimo tikslas? Ką ketini čia daryti? Parodyk man, Megana Čeis.

      – Ne!

      – Parodyk!

      Mano delne kažkas suvirpėjo – tai pulsavo Keramedžio strėlė. Su šūksniu lūpose aš pakėliau ranką ir nutaikiusi smaigalį Machinai į krūtinę suvariau tiesiai į širdį. Geležies karalius susverdėjęs atšlijo, nenuleisdamas nuo manęs nuostabos ir siaubo kupinų akių. Tik dabar tai jau buvo ne Machina, o fėjūnų princas vidurnakčio juodumo plaukais ir skaisčiomis sidabrinėmis akimis. Lieknas ir grėsmingas, apsitaisęs juodai nuo galvos iki kojų, jis griebėsi kalavijo, kabančio prie juostos, dar prieš suvokdamas, kad jau per vėlu. Princas svirduliavo bandydamas išsilaikyti ant kojų, o aš vargais negalais užgniaužiau klyksmą.

      – Megana, – sušnibždėjo Ašas, iš burnos nutekėjo plonytė raudona srovelė.

      Spausdamas rankomis krūtinėn įsmigusią strėlę jis suklupo, apsiblaususiu žvilgsniu maldaujamai dyrėdamas man į akis.

      – Už ką?

      Visa tirtėdama kilstelėjau rankas ir pamačiau, kaip per jas upeliukais teka blizgantis tamsiai raudonas skystis ir kapsi ant žemės. Po glotniu apsiausto audiniu mano kūnas ėjo pagaugais, tarsi odą būtų žnaibiusios kraujasiurbės dėlės. Temstančiu protu suvokiau, kad turėčiau būti priblokšta, jausti siaubą ir begalinį pasišlykštėjimą. Bet nieko panašaus. Tapau neįveikiama, visagalė ir stipri, tarsi mano kūnas būtų įelektrintas ir aš galėčiau padaryti ką tik panorėjusi niekam neįstengiant manęs sustabdyti.

      Nuleidau akis į Žiemos princą ir paniekinamai šyptelėjau, žvelgdama į apgailėtiną pavidalą. Nejaugi aš išties kada nors galėjau mylėti tokį skystablauzdį?

      – Megana.

      Ašas klūpojo po kojomis, gyvybinės jėgos vis labiau seko, nors jis stengėsi nepasiduoti. Trumpą akimirksnį pajutau susižavėjimą tokia atkaklia valia, bet net ir ji nepadės princui išsigelbėti.

      – Kaipgi tavo brolis? – maldaujamai paklausė jis. – O šeima? Juk jie laukia sugrįžtančios namo.

      Geležiniai čiuptuvai išsiskleidė man ties nugara ir pečiais, suplazdėjo tarsi tviskantys sparnai. Iš aukšto žvelgdama į Žiemos princą, bejėgiškai sukniubusį po kojomis, apdovanojau jį atlaidžia šypsena.

      – Aš ir esu namie.

      Sušmėžavę tarsi sidabrinė migla čiuptuvai pervėrė fėjūnui krūtinę ir prismeigė jį prie žemės. Ašas sudrebėjo, mėšlungiškai be garso gaudydamas orą, paskui galva nusviro į šoną ir jis subyrėjo lyg krištolinė statula, atsitrenkusi į betoną.

      Apsupta žaižaruojančių šukių, kurios teliko iš Žiemos princo, aš atlošiau galvą ir nusikvatojau, o kai išnirau iš sapno, juokas virto baugiu riksmu.

      AŠ ESU MEGANA ČEIS. Jau kurį laiką gyvenu Žiemos fėjūnų rūmuose. Kaip ilgai? Nežinau. Šioje vietoje laikas bėga kitaip, nei įprasta. Nuo tos akimirkos, kai savo nelaimei atsidūriau Niekadaniekada šalyje, išorinis – mirtingųjų – pasaulis skaičiuoja dienas be manęs. Jeigu kada nors pavyks iš čia ištrūkti ir pasiekti namus, galiu kaip Ripas van Vinklis1 patirti, jog nuo išvykimo prabėgo keli šimtai metų ir visa mano šeima bei draugai seniai mirę.

      Stengiuosi apie tai kuo mažiau galvoti, bet kartais nepajėgiu atsikratyti slogių minčių.

      Mano kambaryje tvyrojo šaltis. Jame visada šalta. Man irgi nuolat šalta. Net safyro spalvos liepsnų židinyje nepakako žvarbai įveikti. Sienos ir lubos buvo išskaptuotos iš matinių padūmavusių ledo luitų, netgi sietynas tviskėjo tūkstančiais varveklių. Šį vakarą aš buvau su sportinėmis kelnėmis, storu megztiniu, pirštinėmis, vilnone kepure, tačiau nė tai nepadėjo sušilti. Už mano kambario lango spindėjo ledu požeminis Žiemos fėjūnų miestas. Tamsūs pavidalai laigė ir skraidžiojo sutemose, blyksėjo nagai ir iltys, šmėžavo sparnai. Aš sudrebėjau ir pažvelgiau į viršų. Milžiniško urvo lubos buvo per aukštai, kad ką nors įžiūrėčiau tamsybėse, išskyrus tūkstančius mažyčių žiburėlių, kurie mirgėjo tarsi žvaigždėmis nusagstyta paklodė. Gal tai buvo fėjūnų laužų kibirkštys, o gal ir jie patys.

      Pasigirdo beldimas į duris.

      Tačiau aš nešūktelėjau „užeikite“. Karti patirtis išmokė to nedaryti. Juk tai Žiemos rūmai ir kviesti į vidų jų dvariškius būtų labai prasta mintis. Žinoma, negalėjau visiškai jais atsikratyti. Tačiau, laimei, fėjūnai labiau už viską paiso taisyklių, o jų karalienė įsakė manęs netrukdyti, nebent aš pati to pageidaučiau. Tad įsileisti ką nors būtų tolygu tokiam pageidavimui.

      Perėjau per kambarį stebėdama, kaip kvėpuojant kyla garas, ir pravėriau duris.

      Prie slenksčio tupėjo juoda katė, dailiai parietusi uodegą, ir nemirksėdama spoksojo į mane geltonomis akimis. Man dar nespėjus nė žodžio pratarti, ji sušnypštė ir nėrė vidun pro durų plyšį. Šmėstelėjo it šešėlis.

      – Ei! – sušukau įkandin.

      Kai mikliai pasisukau, vietoje katės priešais mane stirksojo fuka2 Tiaotinė ir šypsojosi šiepdama iltis. Na, žinoma. Tai galėjo būti tik fuka, nes šie padarai nesuka galvos dėl etiketo taisyklių. Tiksliau pasakius, jie, regis, jaučia didžiulį malonumą jas laužydami. Tarp veltinių kasyčių styrojo