Nepasiekiama širdis. Carole Mortimer
title>
1
– Viešpatėliau! Ar čia tu, Sent Klerai?
Lučianą Sent Klerą, vos prieš kelias sekundes įžengusį į užeigą ir pajutusį palengvėjimą pagaliau ištrūkus iš be atvangos pastarąsias dvi valandas kliokusio lietaus, apėmė baimė atpažinus linksmą Karlaino hercogo dudenimą.
– Tikrai tu! – Hercogas ryžtingai traukė užeigos koridoriumi prie Lučiano, kuris stovėjo vilkdamasis permirkusį apsiaustą. Hercogo veidą nušvietė maloni šypsena, kai jis sveikindamasis ištiesė ranką. – Malonu susitikti, vaikine!
– Jūsų malonybe, – tyliai sumurmėjo Lučianas, linktelėdamas galva ir spausdamas ištiestą ranką, o jo veidas buvo tamsus ir neperprantamas.
Ir ne veltui. Juodu su hercogu nesimatė beveik dvejus metus, bet Lučianas žinojo, kad šis vyriškis netrukus prisimins paskutinio susitikimo aplinkybes ir iš jo veido dings maloni išraiška. Tas veidas bėgant metams pastebimai paseno, ir hercogas atrodė kur kas vyresnis, nei buvo iš tikrųjų – Lučiano manymu, bebaigiąs šeštąją dešimtį.
Ak, štai ir ji, liūdnai atpažino Lučianas. Rūškana. Skausmingas prisiminimas, šmėkštelėjęs akyse. Bet jį kaipmat per prievartą pakeitė ankstesnis džiaugsmas dėl netikėto susitikimo.
Nuo tada, kai prieš beveik dvejus metus pasitraukė iš kariuomenės, Lučianas tokių susitikimų patyrė daugybę. Net per daug. Vis dėlto nei laikas, nei dažnumas neatbukino kaltės, apimančios kiekvieno susitikimo metu.
Mat Lučianas per tuos penkerius metus kariuomenėje išgyveno ir pasitraukė tik po paskutinio kruvino mūšio prie Vaterlo. Mūšio, užvirusio po to, kai daugelis anglų jau manė, jog Napoleonas įveiktas, ištremtas ir įkalintas Elbos saloje. Tačiau jis pabėgo iš tos salos, vėl surinko karius ir iš naujo stojo į mūšį, atėmusį iš Lučiano daugybę ginklo brolių. Įskaitant tris kitus karininkus, artimiausius draugus.
Tarp jų buvo ir Simonas Vinteris, Ričfildo markizas, vienintelis Karlaino hercogo sūnus ir įpėdinis…
Lučianas nutildė prisiminimus tos liūdnos kelionės į hercogo dvarą Vusteršyre, kai prieš beveik dvejus metus juto pareigą pareikšti hercogui ir hercogienei užuojautą dėl Simono mirties.
Jis taip pat aplankė dar kelias žuvusių draugų šeimas, ir kiekviena kelionė buvo sunkesnė už ankstesnę, nes jam išreiškus užuojautą tų šeimų narių veiduose atsirasdavo tam tikras apmaudas suvokus, kad jis, majoras lordas Lučianas Sent Kleras, vidurinis iš trijų velionio devintojo Stauerbridžo hercogo sūnų, kažkokiu būdu išgyveno, o jų mylimas vyras, sūnus arba brolis žuvo.
Lučianas dėl tokių jausmų tiems žmonėms priešiškumo nejuto – kitaip ir negalėjo būti, jį patį labai dažnai kamavo košmarai, dėl kurių jis taip pat gailėjosi išgyvenęs!
Lučianas nusprendė, kad atėjo metas pagailėti sumišusio Karlaino hercogo.
– Ar lankėte netoliese gyvenančius draugus, pone?
– Ką tik grįžau praleidęs kelias dienas naujajame brolio Darijaus dvare Molverne. – Hercogas su džiaugsmu griebėsi tokios nekaltos temos ir jo veidas nušvito.
– Tikiuosi, jis jaučiasi gerai, pone? – Draugą Darijų Lučianas matė ne taip ir neseniai – vos prieš kokius septynis mėnesius. Bet per tą laiką jam daug kas nutiko…
Hercogo veide atsirado melancholiška išraiška.
– Jis laikosi, supranti. – Jo akys linksmai sužibo. – Kiti pasakytų, kad net per gerai!
Lučianas supratingai pažvelgė į vyriškį ir jo akys taip pat sužibo.
Lučianas žinojo, kad lordas Darijus Vinteris prieš septynis mėnesius vedė. Tokią panelę Sofiją Beling iš Šiaurės Anglijos. Jos tėvui ten priklausė kelios gamyklos, todėl jis vienintelę dukrą apdovanojo dideliu kraičiu. Darijus ir Sofija susituokė ne iš meilės – panelė Beling norėjo tituluoto vyro, o Darijui reikėjo turtingos žmonos. Pasisekė – žinoma, Darijui, – nes praėjus vos mėnesiui po vestuvių ledi Sofija žuvo per medžioklę, taigi Darijui liko turtas be žmonos.
Darijus visada buvo atskalūnas ir lošėjas. Dėl švaistūniško gyvenimo būdo pinigai, kuriuos jam sulaukusiam pilnametystės paliko tėvas, greitai išseko, todėl Darijui prireikė vesti iš išskaičiavimo. Praėjusio pokylių sezono pabaigoje jis, kaip linksmai prisiminė Lučianas, net piršosi jo seseriai Arabelai. Šį pasiūlymą Vanagas, jų pasipūtęs vyresnysis brolis ir Stauerbridžo hercogas, nedvejodamas atmetė.
– Šiek tiek prasiblaškėme, mat vykstame į Londoną, – linksmai toliau kalbėjo Karlaino hercogas. – Pokylių sezonui. Tiksliau, keliavome. – Jis susiraukė. – Tai prakeiktai karietai išklišo ratas. Bet verčiau negaišinsiu tavęs tokio permirkusio, juk nepatogu. – Jis susiraukė, nes vanduo nuo Lučiano apsiausto varvėjo ant medinių grindų. – Nejau jojai žirgu, Sent Klerai?
Lučianas nusivaipė.
– Kai prieš dvi dienas išvykau iš Londono, oras buvo geras. – Per karus su Napoleonu jis balne kartais praleisdavo ištisas dienas ar net savaites, todėl Anglijos pavasario lietus neatrodė toks baisus.
– Toks jau tas Anglijos oras, ar ne? – vyresnysis vyras gailiai šyptelėjo. – Keliauji aplankyti brolio ir šeimos Glosteršyre, ar ne?
– Taip, pone. – Lučianas linktelėjo tamsiaplauke galva.
– Deja, ši užeiga prasta, Sent Klerai, – atsainiai paaiškino hercogas. – Bet patikimi šaltiniai teigia, kad patogumus atsveria maistas. Kai gausi kambarį ir persirengsi sausais drabužiais, pavakarieniauk kartu su mumis.
– Neturiu tinkamų drabužių, kad galėčiau vakarieniauti draugijoje…
– Nesąmonė, – šiltai paprieštaravo hercogas. – Prisidėk prie mūsų, Sent Klerai. Neabejoju, kad damoms bus smagiau, jei draugiją joms palaikys ne tik irzlus senis ir jo stačiokas brolis.
Damoms? Daugiskaita? Vadinasi, su hercogu keliauja ne tik hercogienė. O hercogo stačiokas brolis tikriausias lordas Frensis Vinteris, jauniausias iš brolių Vinterių. Tą jaunuolį Lučianas pažinojo ne vienus metus, laikė jį pasipūtusiu ir nepaprastai užsispyrusiu.
Geras tonas reikalavo, kad Lučianas pagaliau priimtų maloningą Karlaino hercogo kvietimą.
– Tokiu atveju būsiu pagerbtas, jūsų malonybe, – susikaustęs sutiko jis. – Jei tik palauksite pusę valandos, kol susitvarkysiu?..
– Žinoma, vaikine. – Hercogas rodėsi patenkintas taip susiklosčiusiais įvykiais. – Esu tikras, kad mano žmona norės sužinoti viską apie tavo brolį ir jo gražiąją hercogienę.
Po kelių minučių Lučianas, išsirūpinęs kambarį ir paprašęs karšto vandens voniai, lipdamas laiptais į viršų buvo toks pat tikras, kad jo broliui Vanagui nepatiktų, jei jo numylėtąją Džeinę kas nors aptarinėtų pakelės užeigoje ar kitoje vietoje!
– Esu tikras, kad Sent Kleras tau pasirodys labai linksmas žmogus, mieloji, – džiugiai žybsėdamas akimis Greisę tikino jos dėdė Karlaino hercogas. – Daugumai vienišų aukštuomenės damų jo niūrus grožis atrodo nepaprastai patrauklus. Kaip ir kelioms ištekėjusioms… taip, brangioji? – Jis supratingai nusišypsojo savo hercogienei.
– Tikrai nežinau, ką turi omenyje, Karlainai. – Raukydamasi numojo ranka Greisės teta, solidi apkūni moteris, kuri vis dar karštai mylėjo savo vyrą. – Be to, nevalia tokia tema kalbėtis tokios jautrios merginos kaip Greisė akivaizdoje.
– Tikrai taip, – išdidžiai pritarė lordas Frensis Vinteris. – Tiesą sakant, Džordžai, nesu tikras, ar išmintingai pasielgei pakviesdamas Sent Klerą vakarieniauti kartu, juolab kai su mumis dvi damos.
– Nebūk toks pasipūtęs šiknius, Frensi. Ak! Atsiprašau, brangiosios. – Hercogas nedelsdamas atsiprašė savo žmonos ir Greisės už nesuvaldytą liežuvį. – Sent Kleras turi teisę audringai leisti jaunystę, – gindamasis pridūrė jis. – Turėtum nepamiršti, Frensi, kad majoras lordas Lučianas Sent Kleras yra Pirėnų karo didvyris, ypač to paskutinio kruvino mūšio prie Vaterlo.
Greisė pastebėjo, kaip piktai nuraudo Frensio skruostai sulaukus priminimo, kad jis, nors yra jauniausias sūnus, nusprendė tame kare nedalyvauti.