Šokiruok. Caitlin Crews
jūsų gerbėja.
– Nebijok prisipažinti. Iki šiol turiu daugybę gerbėjų. Kai kurios jų prisigalvoja įvairiausių istorijų, kad priartėtų prie manęs, o aš ir neprieštarauju. Man nerūpi, kas esi. Bet nelabai rūpi ir tai, kas esu pats.
– Kalbėkime atvirai, pone Grantai.
– Žinoma. Nuo meilikavimo man svaigsta galva. Nors iš tiesų esu girtas.
Zoja nemanė, kad tai tiesa. Jo žvilgsnis buvo per daug skvarbus, ant stalo nebuvo butelių, ir ji sėdėjo taip arti, kad jei nuo Hanterio dvelktų alkoholiu, tikrai būtų užuodusi. Kodėl jis mėgino apsimesti girtas, nors toks nebuvo? Ji nuvijo tą mintį ir, atkakliai šypsodamasi, palinko prie jo.
– Turite gabumų, kurie priversdavo tvirtus ir santūrius vyrus verkti iš džiaugsmo, bet savo karjeroje visiškai jų nevertinote, – šaltai tarė ji. – Pagarsėjote blogu elgesiu ir, greičiausiai, tik jūsų dėka jūsų komanda šiemet nelaimėjo taurės. Be to, gimėte su sidabriniu šaukštu savo aristokratiškoje burnoje1 – kaip didžiulio Grantų turto paveldėtojas, o tai reiškia, kad niekas niekada jūsų neužjaus. Dėl nieko.
– Tai melas. – Hanteris blankiai nusišypsojo. – Nebent kalbi apie šaukštą, pilną kokaino. Juos mes, pasipūtę baltieji anglosaksų protestantai, perduodame vienas kitam per keistas brandos apeigas. Pirmasis toks perdavimas įvyko dar Mayflower laive2. Nuo to laiko tai tapo genetine prievole.
Išgirdusi tokius paistalus Zoja vos nenusikvatojo, bet tai būtų silpnumo ženklas, todėl susilaikė net nenusišypsojusi. Negalėjo leisti sau taip elgtis, ypač šalia Hanterio, kuris nebuvo nei girtas, nei apsvaigęs nuo narkotikų, bet akivaizdžiai norėjo, kad ji taip manytų.
Bet atėjo čia ne tam, kad jį suprastų. Jos tikslas buvo juo pasinaudoti.
– Baigęs mokslus Harvarde galėjote keliauti tiesiai į banką ir visą likusį gyvenimą žaisti su paveldėtais pinigais, kaip darė jūsų tėvas ir senelis. Bet, vietoj to, dideliam pasipūtusių giminaičių siaubui, pasirinkote profesionalų futbolą. Visi tikėjosi, kad būsite sutriuškintas dar naujokas, bet, jų nuostabai, suklestėjote. Turėjote tapti sėkmingiausiu amžiaus žaidėju, mūsų laikų didvyriu. – Zoja stebėjo jį, net nemėgindama slėpti paniekos. – Garbingiausiu iš visų vyrų.
– Deja, – tarė Hanteris vis dar šypsodamasis, bet ji pastebėjo jo veidu praslinkusį niūrų šešėlį. – Aš tesu aš. Nors iššvaistytas potencialas neduoda man ramybės.
Tai ne niūrumas, įtikinėjo ji save. Tiesiog tuštuma. Po dailia jo išore visiškai nieko nebuvo. Būtent todėl Zoja ir nutarė pasinaudoti juo tam, kad sužlugdytų siaubingąjį Džeisoną Trefeną, kurio gniaužtuose praleido kelerius baisius metus. Ji prisiminė tris vyrus, tolimą gruodžio vakarą įtikinusius ją, kad privalo išsigelbėti arba mirs. Tai buvo Džeisono sūnus Ostinas, dabar garsus advokatas, kaip ir jo siaubingasis tėtušis. Aleksas Diasas, dabar tiriantysis žurnalistas. Ir Hanteris, turtingas patrauklus futbolininkas, tikrai ne protingiausias iš trijulės. Zoja nusprendė, kad galiausiai yra pasiruošusi padaryti tai, ką privalo, o Hanteriu, jos manymu, manipuliuoti bus lengviausia.
– Labai abejoju, – tarė ji nerūpestingu balsu, bet žvelgė rūsčiai ir stebėjosi, kad Hanteris net nekrūptelėdamas jos žvilgsnį atlaiko. – Labiau tikėtina, kad esate tuščias iki pat savo tamsuoliškos sielos. Sakyčiau, vienas žingsnis iki sociopato. Gera žinia ta, kad dėl to esate puikus kandidatas į aukštą poziciją kokioje nors didžiulėje įmonėje, kas ir turėtų tapti tolimesniu jūsų tikslu. Leiskite perfrazuoti. Nuo šiandien tai bus jūsų tikslas, ir aš jums padėsiu jo siekti.
– Atskleisiu tau paslaptį, – Zojai pasirodė, kad Hanterio šypsena tapo aštresnė, o žydrose akyse sužibo susierzinimas, ir jis pasilenkė, tarsi iš tiesų ruošdamasis atskleisti paslaptį. – Tai tikrai originalus būdas susipažinti.
Zoja pasirinko seną apdovanojimo ir bausmės taktiką, bet Hanteris atrodė visiškai jos nepaveiktas. Lyg niekur nieko, ji tęsė toliau:
– Tai perėjimas nuo įniršio priepuolių futbolo lauke prie įmonės valdymo, kurį turėsime šiek tiek patobulinti, – kalbėjo ji vis taip pat nerūpestingai, nors reikalai nesiklostė taip, kaip tikėjosi. – Tereikia išmokti geriau slėpti tikrąjį savo veidą.
– Bet aš niekada neslepiu tikrojo savo veido, – atsakė Hanteris, ir šie žodžiai pervėrė Zoją tarsi strėlė, tyliai, bet skaudžiai, ir ji nežinojo kodėl. – Kokia prasmė? Visi jį jau matė.
Zoja sukryžiavo kojas ir atsirėmė į kėdės atlošą, tarsi irgi būtų visiškai atsipalaidavusi šioje neskoningoje vietoje šalia vyro, kuris, dar prieš pradedant su juo kalbėtis, kėlė jai pasibjaurėjimą. Ji ignoravo keistą nerimą, apėmusį nuo niūraus jo žvilgsnio.
– Visada maniau, kad reikia saugotis turtingų ir patrauklių vyrų, nes jie patys tiki savo paistalais ir net nesupranta, kad meluoja. O jie visada meluoja, ypač kai prisiekinėja sakantys tiesą.
Hanteris pridėjo ranką prie krūtinės – ten, kur turėjo būti širdis, jei apskritai tokią turėjo. Zoja buvo nusiteikusi skeptiškai. Vienas jo lūpų kamputis pašaipiai pakilo.
– Atrodo, tarsi mane pažinotum.
Jis pasimuistė, tarsi jam būtų nepatogu, bet niekas jo veide to neišdavė. Jame atsispindėjo tik nuožmus vyriškumas ir keista įtampa, kurios Zoja nesugebėjo įvardyti. Jos kūnu nuvilnijo gilus ir keistas drebulys, tarsi tolimo žemės drebėjimo aidas, prikėlęs slegiančius saulėtos vaikystės Kalifornijoje prisiminimus.
– Tu spoksai į mane, – pareiškė Hanteris. – Ar tikrai nesi gerbėja? Nes būtent taip jie paprastai elgiasi.
Zoja nusišypsojo ir pajuto situacijos aštrumą – tarsi peilio ašmenų. Tikėjosi, kad jis irgi tai jaučia.
– Skaičiuoju jūsų nuosmukio gylį, – atsakė ji. – Suprantate, kartais žmonės iš manęs tikisi stebuklų. Kai kuriems klientams prireikia kelių savaičių ar net mėnesių sveikatingumui atkurti, kad būtų įmanoma pradėti prasmingą pokalbį apie suteršto įvaizdžio gerinimą. Bet jūs… – Ji nutilo ir leido aštriai šypsenai pabaigti mintį, paskui mostelėjo ranka, rodydama į juos supančią aplinką. – Jūs surūdijęs labiau nei daugelis…
– Norėčiau tikėtis, kad nebuvo padaryta struktūrinės žalos.
Hanterio lūpų kampučiai vėl pakilo, bet jis neatitraukė žvilgsnio nuo Zojos, o ji žinojo, kad juo negalima pasitikėti.
– Tai priklauso nuo to, kokia buvo pirminė struktūra, prieš visus smukimo ir žlugimo metus.
Žydrų jo akių gilumoje šmėstelėjo nerimo šešėlis, bet Hanteris neatitraukė jų nuo jos.
– O aš maniau, kad esi geriausia viešųjų ryšių specialistė, kurią galima pasisamdyti, – švelniai tarė jis. – Sprendžiant iš to, ką pati sakei prieš penkias minutes. Sugebanti bet kokį surūdijusį daiktą paversti tviskančia bendruomenės ląstele.
Zojos balse nebuvo dirbtinio kuklumo, kai ji paprastai atsakė:
– Taip ir yra.
– Sunku tuo patikėti, jei taip kalbi su potencialiais klientais, kurių daugelis, greičiausiai, nebūna tokie atsipalaidavę ir draugiški kaip aš.
– Bet jūs dar nesutikote tapti mano klientu, pone Grantai. – Zoja leido jam po šypsena pamatyti jos ryžtą. – Turiu įspėti, kad nedarau stebuklų. Kad ir koks sėkmingas būtų mūsų bendradarbiavimas, niekas nesupainios jūsų su Dalai Lama. Esu viešųjų ryšių specialistė, o ne beviltiškų reikalų globėja.
– Tikriausiai apaštalas Judas.
– Nesupratau?
– Apaštalas