Sugundyk mane. Caroline Cross
PIRMAS SKYRIUS
Džonas Tegartas Stylas nejudėdamas stovėjo po siūbuojančiais visžaliais medžiais. Lediniame ore krisdamos sukosi snaigės – užgaidus vėjas nupūsdavo jas nuo virš galvos linguojančių medžių viršūnių. Saugodamasis spalio saulės Tegartas prisimerkė ir pridėjo prie akių žiūronus, norėdamas apžiūrėti vos daugiau nei už keturių šimtų metrų esantį namelį, tačiau suvibravęs telefonas jam sutrukdė.
Tegartas išsiėmė telefoną iš prie diržo pritvirtinto dėklo ir žvilgtelėjo į ekraną – skambino iš Denverio, iš Stylo saugumo biuro. Paspaudęs mygtuką jis įsikišo į ausis ausines.
– Kas atsitiko?
– Viskas gerai, rodos, tai ji, – ramiai tarė Tegarto brolis Geibas. Jo balse nebuvo justi nei priekaišto dėl to, kad brolis taip šiurkščiai atsiliepė, nei pasitenkinimo, jog gali jam suteikti taip ilgai lauktų žinių.
Tegartas nieko neatsakė, tik laukė.
– Automobilis neseniai užregistruotas Siuzanos Mur vardu. Ankstesnis savininkas, doktorantas iš Laramio [Miestas Vajomingo valstijoje (vert.).], sakė pardavęs šią transporto priemonę prieš tris savaites padavėjai iš kokteilių baro, kuriame dažnai lankosi. Jis tiksliai apibūdino Boven – jo žodžiais, ji tikra meilutė. Moteris sumokėjo už pikapą grynaisiais ir pasakė, kad vyksta pietų kryptimi aplankyti sergančio senelio.
– Sakai, Laramio?
Rodos, Geibas puikiausiai suprato, kas sukasi Tegartas galvoje.
– Taip. Iš Flagstafo [Miestas Arizonos valstijoje (vert.)] nulėkė Denverio link – ne per toliausiai bus nuvažiavusi. Visiškai netikėta, visiškai nelogiška. – Geibas kiek patylėjo, paskui pridūrė: – Velniai griebtų, gera strategija!
Gera strategija. Tegartas padėtį apibūdintų kitaip – juk beveik tris mėnesius vaikosi nepagaunamą panelę Ženevjevą Boven. Vis dėlto jis užgniaužė piktą pastabą ir nuslopino jam nebūdingą nekantrumą. Negalima pasiduoti jausmams, kai esi vienas iš Stylo saugumo savininkų – tai bendrovė, kurią juodu su broliu įkūrė savo namuose Denveryje, Kolorado valstijoje. Veiklos pobūdis – įkaitų ir bėglių sugrąžinimas, asmenų apsauga, grėsmės valdymas, pramoninis saugumas, todėl reikia mąstyti aiškiai, bet kūrybiškai, mokėti analizuoti ir priimti svarbius sprendimus.
Tegartas buvo laikomas šaltakrauju ir objektyviu. Aišku kaip dieną, kad jo brolio santuoka su pasiturinčia aukštuomenės panele, kurią jis ištraukė iš žiauraus niekšo, kažkokios Karibų jūros valstybėlės diktatoriaus nagų, nebus ilga. Tegartas nukreipė žvilgsnį nuo namelio į senutį fordą tolumoje. Tik todėl, kad pikapo istorija puikiausiai atitiko tam tikrą schemą – sumokėta grynaisiais, išnykta pateikus klaidingą informaciją apie kryptį, bet tai dar nereiškia, kad čia įsipainiojusi Boven. Galimas daiktas, ji ir vėl sumėtė pėdas – moteris, atitinkanti jos aprašymą, paslaugiai tylėjo, o Boven atsikratė sunkvežimio kaip ir ankstesnius tris kartus.
Tik Tegartas taip nemanė. Ne todėl, kad įgimta nuojauta rėkte rėkė, jog sėkmė galiausiai sugrįžo. Šį kartą, velniai griebtų, jis tikrai matė šią moterį – pastebėjo akiplėšiškai išvažiuojančią iš Kalispelio priemiestyje esančios stovėjimo aikštelės prie Mortono parduotuvės.
Namelio durys staiga atsidarė.
– Kažkas vyksta, – sumurmėjo jis Geibui. – Susisieksime vėliau.
Nelaukdamas atsakymo įsigrūdo telefoną į dėklą, pakėlė žiūronus ir pažvelgė į moterį namelio verandoje. Šaltakraujiškai ją tyrinėjo: žvilgsnis nuo kailinių batų kilo aukštyn lieknomis kojomis, įspraustomis į mėlynus džinsus, praslydo žalia skranda su gobtuvu, galiausiai pasiekė veidą.
Tada tik iškvėpė – buvo pamiršęs, kad reikia kvėpuoti. Puiku, čia ji. Daug savaičių sekė jos pėdomis, klausinėjo draugus, rodė visiems tos moters nuotraukas – jos bruožai tapo tokie artimi ir pažįstami, kaip ir jo paties. Putnios lūpos, tiesi maža nosis, didelės tamsios akys ir šiek tiek kvadratinis smakras. Žvilgantys rudi plaukai – kitados ji juos dažydavo ir pindavo juosmenį siekusią kasą – dabar buvo trumpai nukirpti ir vėl įgavę natūralią spalvą.
Tegartas susiraukė – kažkas jam nedavė ramybės, bet pagaliau suprato, kad nustebino žemas ūgis. Nors puikiai žinojo, kad ji vos metro penkiasdešimt septynių centimetrų, tikėjosi išvysti aukštesnę moterį.
Galų gale, čia vis tiek ji – ponia Ženevjeva Boven iš Silverio, Kolorado valstijos, knygyno savininkė ir literatūros reklamuotoja, paauglių patarėja, gyvūnų mylėtoja, o kartkartėmis ir vaikų auklėtoja. Moteris, išgarsėjusi neapgalvotais kilniais poelgiais, dėl kurių draugai ją praminė savo mažąja Poliana [Per didelis optimistas, matantis tik gerus dalykus (pagal E. H. Porter apysakos pagrindinę veikėją) – (vert.).].
Būtų tiksliau ją vadinti Poli – rakštis užpakalyje, – šmėkštelėjo Tegartui prisiminus tuos bergždžiai praleistus tris mėnesius. Pasikliaudamas garbinga ponios Boven, kaip skautės, reputacija ir tuo faktu, kad vidutinis statistinis gyventojas nežino, ką reiškia slapstytis nuo policijos, jis tikėjosi lengvai ją suseksiąs – net nesuprakaituosiąs.
Klydo. Pirmiausia tai jį nustebino, paskui – suerzino, nes mažoji Ženevjeva nepadarė nė menkiausios klaidelės – o dar tie nesubtilūs brolio juokai. Velniai griebtų, jokios klaidos! Tiesiog ėmė ir išgaravo – darbas, kurį tikėjosi lengvai atliksiąs per savaitę, tapo Tegartui sumanumo ir atkaklumo išbandymu.
Bet Ženevjevai smarkiai nepasisekė – Tegartas išmanė savo darbą.
Jis dirbo metodiškai – pametęs moters pėdsakus iš naujo aplankė tas vietas, kuriose iš pat pradžių spėjo ją galint slėptis, taip pat ir jos velionio dėdės namelį Montanoje, kuriame Ženevjeva su savo broliu, kaltinamu sunkia žmogžudyste, kadaise praleido keletą vasarų.
Ir štai, keistai susiklosčius aplinkybėms, privažiavo prie parduotuvės kaip tik tuo metu, kai ji ketino išvažiuoti. Kitaip ne tik būtų neaptikęs Ženevjevos, bet ir dar kartą išbraukęs tą namelį iš sąrašo, o tada greičiausiai ne vieną savaitę tuščiai jos ieškojęs.
Tada jis nedelsdamas paskambino Geibui, padiktavo pikapo numerį ir nusekė paskui ją – pavyko likti nepastebėtam tik todėl, kad puikiai žinojo, kur ji važiuoja. Ir vėl – tai, kas Tegartui buvo sėkmė, poniai Boven – pražūtis. Ženevjevai metai buvo ne patys geriausi: brolis sulaikytas už jos kliento vienturčio sūnaus Džeimso Dunio nužudymą; ji pati nepanoro tapti pagrindine kaltintojo liudytoja ir priėmė kvailiausią sprendimą – pabėgti, bet neliudyti.
Dėl to dabar ši moteris priklauso jam. Tegartas jautėsi kaip savininkas – stebėjo ją einančią prie pikapo, nukreipė žiūronus į išraiškingą veidą, kai Ženevjeva išėmė pilnus maišus pirkinių ir nešė vidun.
Pasiekusi laiptus, vedančius į verandą, moteris netikėtai sustojo, pasuko galvą ir pasižiūrėjo tiesiai į jį.
Tegartas suprato, kad ji nemato jo. Žvilgsnis buvo lyg mylimosios prisilietimas. Vyras sustingo vietoje, pamiršo kvėpuoti, apstulbo, oda pašiurpo ir jis pajuto keistą norą būti pastebėtas…
Rodos, prabėgo visa amžinybė, kol Ženevjeva nusisuko, nustojo tyrinėti aplinką, išsitiesė ir sparčiu žingsniu užlipo tris laiptelius. Prie stogo užlaido, saugančio duris, stabtelėjo, dar kartą netikėtai žvilgtelėjo tiesiai ten, kur jis slėpėsi, ir pradingo namelio viduje.
Susierzinęs Tegartas iškvėpė sulaikytą orą ir paklausė savęs: Kas, po velnių, ką tik įvyko? Kas ji mano esanti? Aiškiaregė? Seniai matyta sielos bičiulė?
Kur jau ne. Greičiau jau pragaras atauš, nei jis įtikės tokiais nesuprantamais dalykais.
Sukandęs dantis Tegartas paslėpė žiūronus ir pajudėjo. Stengdamasis likti medžių šešėlyje slinko prie namelio galo – gerai sudėtas kūnas puikiai susidorojo su kelius siekiančiomis pusnimis.
Pakaks to katės ir pelės žaidimo. Atėjo laikas ją demaskuoti.
Ženevjeva padėjo pirkinius virtuvėje ant bufeto. Nors skranda šilta, šiek tiek sužvarbo. Iš visų jėgų stengdamasi atsikratyti varginančio nerimo ji ėmė trinti rankas.
Negalėjo nekreipti dėmesio į tai, kad būnant lauke apėmė keistas jausmas, jog visą laiką