Atrodo, man reikia vyro. Lauren Canan
irmas skyrius
Šėja Hardin turėjo pripažinti – vyras už velnią tikrai gražesnis. Pro vešlius, profesionaliai sušukuotus raudonmedžio spalvos Aleko Morestono plaukus ragai nekyšojo, ant kaktos krito kelios neklusnios garbanėlės. Plati burna ir ryškiai apibrėžtos lūpos, nors atrodė nepermaldaujamos, nesišiepė. Beveik tobuli balti dantys, blykstelėję pro dirbtinę šypseną susipažįstant, ilčių nepriminė. Tiesą sakant, tarsi skulptoriaus išskobtus vyro veido bruožus galėtum pavadinti net labai gražiais, jei ne visa apimantis šaltas abejingumas. Todėl veidas atrodė pakenčiamas. Tik pakenčiamas.
Nuo tada, kai įėjo į konferencijų salę šalia advokato kabineto, vyro žvilgsnį Šėja pajuto keletą kartų. Nereikėjo nė į tą pusę žiūrėti – žinojo, kada jis stebi tyliai susidarydamas pirmą įspūdį, galbūt vertindamas jos galimybes, sverdamas jėgas, pasirengęs pastebėti bet kokį silpnumo ženklą.
Moters instinktas perspėjo, kad jo vertinimas neapsiriboja vien gebėjimu valdyti situaciją. Vyras nužvelgė kiekvieną kūno apvalumą, pastebėjo kiekvieną kvėptelėjimą, žiūrėjo, kaip ji juda: atviras ir nuoširdus susižavėjimas jos moteriškumu ir jokių pastangų nuslėpti domėjimąsi. Nuojauta pakuždėjo, kad šitas vyras žino, ko moteriai reikia ir kaip tai gauti. Subtili arogancija ir jaudino, ir žeidė tuo pat metu.
Šėja bandė nuryti, bet burna perdžiūvo. Stengdamasi neparodyti, kaip vyras ją veikia, moteris sukryžiavo kojas, nusibraukė nuo veido plaukus ir įsmeigė akis į seną švytuoklinį laikrodį ant sienos. Nors ir stengėsi nekreipti į jį dėmesio, karštis tvilkė kūną, kaitino pojūčius, įžiebė geismą pilvo apačioje.
Pagriebusi pieštuką ėmė įsiutusi keverzoti atverstame bloknote. Elgiasi kaip galvą pametusi paauglė. Kaip iš viso gali jausti bet kokį potraukį šiam vyrui? Jo pasirinktas gyvenimo kelias griovė praeitį, daužė gražius senų laikų reliktus, keitė juos šaltomis stiklo ir metalo klastotėmis. Dabar jis trokšta Šėjos ūkio. Moteris įsiuto ant išdaviko savo kūno. Nesileis įbauginama – nei sugundoma – jo ar jo advokato. Priežasties, dėl kurios jie sėdėjo priešais, visiškai užteko išsklaidyti bet kokias mintis, kad Aleką Morestoną ji kada nors norėtų pažinti geriau.
– Jei viskas paruošta, manau, pradėkime, – paragino Benas Rakeris, jos advokatas ir ilgametis šeimos draugas.
Jis įjungė nediduką magnetofoną, padėtą ant blizgančio konferencijų stalo kartu su įvairiais popieriais, užrašų knygelėmis ir teisiniais dokumentais.
– Šiandien balandžio dvidešimt šeštoji. Šio susitikimo tikslas – aptarti nuomą namo ir žemės, kuriais dabar naudojasi Šėja Hardin. Dalyvauja Alekas Morestonas, nuosavybės savininkas, jo advokatas Tomas Longas, Šėja Hardin ir aš, Benas Rakeris, panelės Hardin teisinis patarėjas.
Šėja nusišypsojo Benui. Jo pavargusiose, bet suktose pilkose akyse spindėjo susirūpinimas dabartine padėtimi. Vyras beveik keturiasdešimt metų užsiima teisine praktika, Šėja visiškai pasitiki jo sugebėjimais, kaip pasitikėjo jos tėvas.
– Devynioliktojo amžiaus pradžioje penkis tūkstančius šimtą dvidešimt akrų žemės, besidriekiančios ties vakarų siena iki pat Nacionalinio miškų ir pievų rezervato Teksase, įsigijo Viljamas Alekas Morestonas.
Tais pačiais metais jis perleido viską našlei Merei Džozefinai Hardin. Nuo tada Merės Hardin palikuonys gyvena toje žemėje, šiuo metu turinčioje Barho ūkio pavadinimą.
Benas pasiėmė akinius, užsidėjo ant nosies ir pakėlė originalaus dokumento kopiją.
– Ši žemė buvo perleista ne tiek pirkimo, kiek, kaip mes šiais laikais vadiname, nuomos būdu. – Jis pažvelgė per akinių viršų. – Tikiuosi, kad kiekvienas iš jūsų turite originalo kopiją? – Kai kiti linktelėjo, jis tęsė: – Turbūt pastebėjote, kad terminas yra devyniasdešimt devyneri metai su galimybe pratęsti.
– Pirmą kartą nuomos sutartis buvo pratęsta Kiro Hardino, Šėjos proprosenelio. Antrasis tarpsnis, apie kurį dabar kalbame, baigiasi šį mėnesį, jei tiksliau, po penkių dienų. Panelė Hardin norėtų išlaikyti nuosavybę. Ponas Morestonas pareiškė norą valdyti turtą pats. Taip gali atsitikti tik tuo atveju, jei panelė Hardin neįvykdys būtinų sąlygų nuomai pratęsti iki šio mėnesio pabaigos.
Šėja pažvelgė į Aleką Morestoną ir susidūrė su įdėmiai stebinčiomis akimis. Nuo jo sklido galinga energija, jėga, sutelkta tiesiai į ją. Mergina nurijo nerimą ir nusigręžė nekreipdama dėmesio į vis tankėjantį pulsą.
– Mes neapžiūrėjome namo ir ūkinių pastatų, – neperspėjęs įsiterpė ponas Longas. – Tačiau esame patenkinti, kad viskas geros būklės. Manome, kad visos nuosavybės priežiūros sąlygos vykdomos.
Šėja užsimerkė su palengvėjimu. Spustelėjo Beno ranką ir pažvelgė į poną Longą ir Aleką Morestoną dėkinga, kad jie sąžiningai įvertino tai, ką rado. Mergina sugebėjo net šyptelėti iš dėkingumo. Alekas Morestonas neryžtingai linktelėjo galva tarsi sakydamas „nėra už ką“, bet Šėja pastebėjo pakilusius antakius ir griežtame veide blykstelėjusį kvailą šypsnį – tarsi jis žinotų kai ką, ko ji nenumano.
Šėja vėl pažvelgė į Beną. Jis nesišypsojo, ir tokio palengvėjimo kaip ji nejautė. Niekas neišjungė magnetofono. Niekas neatsistojo. Tarsi greitai besileidžiančiame lifte būtų pradėjęs mirksėti avarinis signalas, įspėjantis apie gręsiantį susidūrimą.
– Be nuosavybės būklės vertinimo, – tarė Benas vis dar nežiūrėdamas jai į akis, – panelės Hardin ir pono Morestono protėviai laikė būtinu pridėti tai, ką aš pavadinčiau asmeniniu punktu.
– Asmeniniu punktu? – Suraukusi antakius Šėja žvilgsniu ėmė naršyti seną, ranka rašyto dokumento kopiją.
– Ketvirtame puslapyje, maždaug du trečdaliai žemyn. – Benas nusiėmė akinius ir padėjo dokumentą, tarsi galėtų pacituoti jį iš atminties. Balsas buvo tylus, jis kalbėjo labai švelniai. – Ten parašyta, kad ne tik ūkio būklė privalo būti gera, bet ir kad jei sutartį atnaujinti tenka moteriai, ji turi būti oficialiai ištekėjusi iki pasibaigiant sutarties laikui.
Šėja vos nepašoko, pažvelgė į Beną.
– Ką? – Merginai iš nuostabos žandikaulis atkaro.
Ji susiraukė nesuprasdama ir negalėdama patikėti tuo, ką dabar išgirdo.
– Tolimesniuose punktuose… – Benas vėl užsidėjo akinius ir pakėlė smakrą, šis veiksmas leido jam žiūrėti pro apatinę progresinių lęšių dalį. – Jei moteriškos lyties nuomininkė neturi vyro ar brolio, vyriausias suaugęs nevedęs vyriškis iš Morestonų šeimos susijungs su ja santuokos ryšiais juridiškai ir dvasiškai ir jie gyvens kaip vyras ir žmona ne trumpiau kaip vienus metus, kad vyras garantuotų apsaugą nuo visų ir bet kokių pavojų, padėtų dirbti visus ūkio darbus ir pasirūpintų, kad moteris gautų prideramą ir sąžiningą kompensaciją.
– Jei kuris nors atsisakys vykdyti šią prievolę, turtas automatiškai pereis antrajam. Jei santuoka bus įregistruota, ji gali būti nutraukta pasibaigus vienų metų terminui ir žemė vėl pereis Hardinų šeimai kitiems devyniasdešimt devyneriems metams.
Benas atsilošė krėsle ir nusviedė dokumentą ant stalo.
– Turėtum žavėtis Morestonų šeimos galantiškumu.
Nedidelę patalpą užtvindė tyla.
– Kaip suprantu, Šėja, – tarė Benas, – šeimos buvo artimos, todėl taip buvo siekiama apsaugoti moterį, kuri netekėjusi valdytų turtą sutarties terminui pasibaigus. Kaip žinai, tuo metu pasaulį valdė vyrai, o moteris viena pati nedaug teturėjo galimybių. Vieni santuokos metai turėjo reikšti, kad ji sulauks bet kokios pagalbos ūkyje. Jei kuris nors tiems metams pasibaigus panorės nutraukti santuoką, niekas neprieštaraus. Ironiška… – jis prisimerkęs pažvelgė į Aleką Morestoną, – sąlyga, ko gero, turėjo apsaugoti bet kurią Hardinų šeimos moterį nuo sukčių, galėjusių mėginti ja pasinaudoti.
Alekas neatsakė, tik raukšlelės apie akis kiek paryškėjo – Beno vertinimas jam pasirodė juokingas.
– Bet… – palinkusi į priekį Šėja atsirėmė alkūnėmis į stalą ir pirštais pasitrynė smilkinius, kad smegenys vėl įsijungtų. – Tu nori pasakyti… Tu sakai, kad sutartis negali būti pratęsta tik dėl to, kad esu netekėjusi?
– Jei galėčiau, – įsiterpė