Mija ir įtakingasis graikas. Michelle Reid
GAS
Mėgindama susitvardyti Mija stovėjo tarp dviejų didžiulių akmeninių vartų stulpų, ant kurių tarsi pasirengę skristi tupėjo aršūs auksiniai grifai.
Įsitempusiu stuburu nuvilnijo šiurpas. Ji šiaip taip atitraukė akis nuo stebinčių figūrų – šitaip spoksodami išves ją iš kantrybės. Mija atpažino baimę keliančius gyvius – pusiau erelius, pusiau liūtus – iš Balforų tinklalapyje matyto Balforų šeimos herbo su šūkiu Validus, Superbus quod Fidelis…
Galingi, išdidūs ir ištikimi…
– Dio, – įkvėpdama ji švelniai šnipštelėjo drebančiu balsu, neįtikėtinai prabangi didinga puikybė taip gniuždė, kad pilve šėlstantys drugeliai visai pametė protą.
Iš oro uosto čia atvežusio taksi automobilio variklio ūžesys pamažu tilo ir Mija liko viena blyškioje vasario saulėje, besibraunančioje pro plikas virš galvos kabančias medžių šakas.
Vos prieš savaitę ji leido dienas su teta kaimiškoje Toskanos vietovėje ir nė nenutuokė, kad kažkur toli gyvena turtinga ir prašmatni anglų šeima, pavarde Balforai, ką jau kalbėti apie tai, kad Mija galėtų būti su jais susijusi.
Ji ir iki šiol to nežinotų, jei tas svetimas, šaltas asmuo, kuris turėtų vadintis jos motina, nebūtų nepaisęs Mijos maldavimo ją aplankyti; teta Džulija buvo priversta pagaliau atskleisti tamsią paslaptį, kurią saugojo dvidešimt ilgų metų.
Štai ji netrukus susipažins su Oskaru Balforu. Išdidžiąja Balforų namų galva. Galingu verslininku ir milijardieriumi. Trijų skirtingų žmonų vyru ir septynių – septynių – dukterų tėvu.
Aštuonių dukterų, pasitaisė Mija, ir viduje kažkas vėl atgijo.
Ar septyniomis dukterimis apdovanotas vyras norės dar vienos?
Mija sukorė tą kelią, kad to paklaustų. Turi pažvelgti į Oskarą Balforą ir pamatyti reakciją savo akimis. Jei jis atsisakys pripažinti, Mija nieko nepraras, na, tik dalelę širdies. Didžiulį gabalą jau išplėšė šaltas motinos abejingumas, tad šitai negali būti skaudžiau, ar ne?
Be to, tikėtina, kad Oskaras Balforas ją priims.
Kąsčiodama drebančią putlią, švelnią lūpą, Mija pasilenkė sučiupti lagamino rankenos, tada atsitiesė. Išlyginusi švelnaus austo švarko apgaubtus pečius, kryptelėjo lagaminą ant ratukų. Krūtinė taip įsitempė, kad tapo sunku kvėpuoti, o širdis, pastebėjo Mija, daužėsi visai be tvarkos. Kai pagaliau ryžosi žengti ir perkėlė svorį ant kitos kojos, mažos įtampos adatėlės pakilo nuo pėdos iki pat stuburo. Akimirką ji net apsvaigo. Akimirką užsimerkė.
Kai atsimerkė, įbedė akis tolyn į įvažiuojamąjį keliuką, iš abiejų pusių įrėmintą senų medžių alėjos. Namo iš čia nebuvo matyti dėl įdubos priekyje, bet Mija puikiai žinojo, kad jis ten, privatumą saugo uždaras slėnis – taip rašė Balforų tinklalapyje.
Beliko tik eiti ta alėja jo link, tarė sau, o kai prisivertė pajudėti, visa tirtėjo iš siaubo, kažkur giliai tas tirtėjimas virto jauduliu, tarsi ugnis šokančiu jos kraujyje.
Nikas Teakis nebuvo iš tų jausmingų vyrų. Tiesą sakant, jis didžiavosi, kad į didumą dalykų žiūri šaltai ir ramiai kaip tikras verslininkas. Bet važiuodamas iš pusryčių susitikimo su Oskaru nesijautė nei ramus, nei nusiteikęs dirbti.
Jautėsi šokiruotas. Visa Balforų šeima apstulbinta, regis, vienintelė, kuri dar sugebėjo su tuo susitaikyti, buvo pati Lilijana Balfor.
Kai prieš akis išniro blyškus, trapus drąsiai besišypsančios ir skausmingai amžiams atsisveikinančios dailiosios Oskaro žmonos paveikslas, iš burnos išsiveržė tylus keiksmas.
Kūnui prisipildžius jausmų, koja pati stipriai numynė greičio pedalą, lyg piktai šaudamas į priekį Nikas galėtų nuvyti tą nepažįstamą išgyvenimą. Galingas automobilis šoko pirmyn, aukštyn ir išlėkė iš slėnio, palikdamas užnugary plikų šakų skliautą, žymintį kelią tolyn nuo Balforų dvaro.
Jis negalėjo susikaupti. Nikas suprato tai net tada, kai pamatė ją stovinčią ten, tiesiai jo kelyje. Kelias stingdančias akimirkas buvo tikras, kad regi kažkokį vaiduoklišką nuo galvos iki kojų juodai vilkintį pavidalą, ir net pamiršo nuspausti stabdžius.
Nieko panašaus nebuvo patyręs. Per tas kelias miglotas pribloškiančias sekundės dalis, kurių prireikė atgauti protą, apstulbęs siurbė kiekvieną sultingą jos kūno centimetrą – nuo žvilgančių juodų plaukų aplink dailų širdies formos veidą iki svaiginančio kūno, apgaubto prigludusio švarko ir sijono, kuris atkartojo klubų, ilgų lieknų šlaunų ir išlakių blauzdų linijas. Ji avėjo batus su aulais, kažkaip pastebėjo Nikas. Mažyčius juodus odinius kulkšnis siekiančius batus su mirtinus smaigus primenančiomis pakulnėmis.
Tada staiga tarsi gelianti elektros iškrova smogė realybė ir, išbėręs ilgą keiksmų tiradą, jis pagaliau visomis išgalėmis užgulė stabdžius.
Mija stovėjo kaip įkasta, žema sidabrinė pabaisa švilpė tiesiai į ją, pripildydama orą ausų būgnelius sprogdinančio padangų cypimo, ilgas automobilis vis artėjo, kol pagaliau vargais negalais, spjaudydamas iš po ratų žvirgždą, sustojo vos per du mažulyčius centimetrus nuo jos blauzdų.
Variklis šnypštė; sidabrinis kėbulas tirtėjo – tyla grįžo kaip svaiginantis smūgis per galvą. Atsilošęs sėdynėje, Nikas spitrijosi į ją, širdis daužėsi krūtinėje kaip kūjis, o pirštai vis dar nepaliovė spausti vairo. Netikėjo, kad sustos laiku. Net nebuvo tikras, kad sustojo. Taip ir sėdėjo, kone visai išsijungęs, laukdamas, kol ji duos ženklą kaip nors sujudėdama – atsitraukdama, kad parodytų, jog jos nekliudė, o gal susmukdama ant žemės lyg sudaužytas maišas.
Theos, kokia graži, kalbėjo priblokštos smegenys ir dar patvirtino šią pastabą pasiųsdamos kraujo pliūpsnį žemyn. Šis susikaupė paslėpsniuose tarsi dozė testosterono. Staiga ne juokais dėl to įtūžęs, Nikas atlapojo automobilio dureles ir metėsi lauk.
– Ką, po velnių, čia išsidirbinėji? – tūžmingai suriko. – Mirti nori, ar ką? Kokio velnio nepasitraukei iš kelio?
Mija sukaupė pastangas vien tam, kad įkvėptų ir iškvėptų. Blakstienos pagaliau suplazdėjo atgydamos, ji atitraukė akis nuo automobilio ir pažvelgė į jį. Tada parbloškė antras šokas – žiūrėjo į gražiausią kada gyvenime matytą vyrą.
Dabar jis žygiavo kaip gladiatorius į karą. Tik vilkėjo nuo įspūdingai plačių pečių dailiai krintantį juodą paltą ir gąsdinamai elegantišką plieno pilkumo trijų dalių kostiumą. Marškiniai buvo balti, kaklaraištis lyg šilkinis dūmas leidosi krūtine.
Apėjęs automobilį jis kritiškai nužvelgė, kaip arti sustojo prie gležnų kojų. Akyse įsižiebė ugnis, jis ištiesė rankas, sučiupo ją už liemens ir lengvai kilstelėjo nuo žemės. Buvo toks susikaupęs, kad, regis, nė neišgirdo nei pasibaisėjimo kupino šūktelėjimo, nei trenksmo, su kuriuo iš jos rankos išslydęs lagaminas trenkėsi į žemę. Kai Mija susivokė, jau buvo atsidūrusi prie pat vyro ir spoksojo tiesiai į tamsias ir gilias raudonmedžio spalvos akis po stebinamai tiesiais, vešliais antakiais, tokiais juodais, kaip ir jo plaukai.
– Kvaiša, – iškošė jis, o auksiška oda, primenanti nokstančias alyvuoges, taip išbalo, kad itin išryškėjo kuo tvirčiausiai sukąsti žandikauliai. – Pasakyk ką nors, dėl Dievo meilės. Ar tau viskas gerai?
Tarsi už virvelių tampoma lėlė Mija virpėdama kinktelėjo galva.
– Tu… tu manęs vos neužmušei, – sušnibždėjo.
– Man pavyko tavęs neužmušti, – pataisė jis. – Turėtum dėkoti už greitą reakciją ir įgūdžius.
– Ar manai, kad vairuoti kaip lunatikui reikia įgūdžių, signor?
– Ar manai, kad protinga stovėti viduryje privataus įvažiuojamojo kelio, kai mašina lekia tiesiai į tave, signorina? – atšovė jis.
Lyg tik dabar susipratęs, kad vis dar ją laiko, jis kažką sumurmėjo po nosimi, apsisuko ir pastatė merginą ant tvirtos žemės, toliau nuo mirtį nešančio automobilio buferio. Iš netikėtumo paralyžiuoti Mijos refleksai pabudo ir privertė ją čiupti jam už rankos, kad atgautų pusiausvyrą, nes staigiai pastatyta ant aukštakulnių batų mergina kone parvirto. Jis įtempė rankas. Mija įdūrė akis į raumenų