Ties riba. Anne Stuart
s
Ji grįš. Maža sukta kekšė sugebėjo apkvailinti juos visus. Išgyveno smegenų sukrėtimą, komą. Kol kas dar nebuvo ištarusi nė žodžio, bet vargu ar tokia laimė ilgai tęsis.
Nebuvo abejonių – ji turėjo savų priežasčių tylėti.
Ji turi mirti. Anksčiau ar vėliau. Kol neprasižiojo. Kol nesumaišė visų kortų ir nesumanė mažumėlę palupikauti. Ji turi mirti.
Vienintelis klausimas – kaip tai suorganizuoti. Kad atrodytų kaip nelaimingas nutikimas? Ar taip, lyg kas kitas būtų ją nužudęs…
Taip būtų užvis puikiausia. Du zuikiai vienu šūviu. Ji mirtų. O jį apkaltintų.
Ak, gyvenimas gali būti toks saldus.
Ji grįš. Neturiu kito pasirinkimo, – mąstė Patrikas Vintersas, trankydamasis po tuščią virtuvę. Ji sužeista, reikia laiko, kad atsigautų. Buvo įsivėlusi į visą tą košę su neišaiškinta žmogžudyste ir nesutiko atsakyti į klausimus. Policija norėjo, kad ji būtų lengvai pasiekiama, buvo logiška pasiūlyti jai vietą pagyventi.
Jis atsišliejo į indaują virtuvėje. Jau išaušę, ir jeigu būtų padorus, rūpestingas žmogus, jau ruoštųsi į kelionę paupiu iki Naujojo Džersio, į ligoninę, – parsivežti jos į Žiemos Kalvą, vienintelius namus, kuriuos ji kada nors pažino. Gyveno čia septynerius metus ir daugiau neturėjo kur eiti.
Jeigu turėtų kur, jis mielai ją ten ir išsiųstų. Jei tik galėtų rinktis, pasirinktų niekada jos akyse neberegėti. Ji padarė per daug žalos, pernelyg daug sunaikino per savo užsispyrimą, pyktį ir vaikišką pagiežą. Norėjo, kad ji būtų kuo toliau nuo čia, nuo jo gyvenimo.
Kol nesuklydo galvodamas, kad yra dar kas nors, silpna vilties prošvaistė.
Praeityje jis apsikvailino. Nebeketino leisti jai apsukti savęs darsyk. Ji grįš, iki ausų meluos apie persekiojimą, o tada, kai policijai ar kam kitam pavyks ištraukti iš jos tiesą, jis išsiųs ją iš čia.
Jis už ją neatsakingas. Pinigų ji turėjo daugiau nei pakankamai – kaip ir egocentrizmo, kad išgyventų. Ji dingtų, ir jis apie ją niekada nebegalvotų.
Kol nepasirašė skyrybų dokumentų.
Jis neketino švaistyti laiko, dienos tam, kad ją parsivežtų. Buvo daugybė būdų ją saugiai pargabenti į žemes, išsidriekusias Bakso kunigaikštystėje. Kas nors kitas gali tuo pasirūpinti.
O kol kas jis dings iš čia. Nežinojo, kada pasivargins grįžti. Tik ne anksčiau, nei pažvelgęs į ją, į blyškų, nekaltą veidą, žaliai mėlynas katės akis, švelnią burną pajėgs negalvoti apie praeitį.
Ir tai, kaip troško jos kadaise.
Ir, po velnių, kaip smarkiai jos tebetrokšta.
Ji grįš. Žinojo tai, mintis sukosi ūkanotoje sąmonėje, kai ji vis busdavo ir vėl grimzdavo į miegą. Sykiu jautė ir baimę, ir jaudulį, norėjo ir priešintis, ir pasiduoti. Nebuvo tikra, kur keliaus ir kodėl. Žinojo tik dėl viena – grįš ten, kur jai ir vieta. Nori to ar nenori.
1
Palatoje buvo labai ramu – ramu ir šilta. Galbūt palatos ramybė turėjo persiduoti ir jai, bet buvo priešingai. Išsilaisvino iš ją apėmusio miego, pernelyg gerai pažįstamo panikos jausmo, plevenančio apie ją tamsiais šikšnosparnių sparnais. Atsimerkusi išvydo steriliai baltą ligoninės palatą ir neatsiminė nieko. Tik tiek, kad buvo baisu.
Nejudindama nė raumenėlio pamažu ėmė suvokti supančią aplinką. Ji nedrąsiai pakėlė ranką prie galvos, kurioje kalė lyg kūjis. Po stebinančiai sunkiais plaukais galvos oda buvo jautri. Iš lėto atitraukdama virpančią ranką atidžiai į ją įsižiūrėjo. Įdegusi, valiai paklūstanti ranka trumpais nagais, be žiedų rodėsi nei svetima, nei sava. O panika vis stiprėjo.
– Na ką gi, pagaliau nubudot, – minčių raizginį perdrėskė balsas, ir akys sutiko šiltą, draugišką jaunos slaugytojos žvilgsnį. – Maniau, po paskutinės injekcijos miegosite šimtą metų. Buvote tokia nusiminusi, – slaugė palinko arčiau, žvilgsnis už akinių vieliniais rėmeliais buvo linksmas ir smalsus. – Kaip jaučiatės, brangute?
Ji negalėjo pakęsti vadinama brangute. Bent tiek atsiminė.
– Kur aš? – galiausiai paklausė kiek kimiu išsigandusio žmogaus balsu. Nedrįso paklausti dar svarbesnio dalyko – kas aš?
– Rivervju medicinos centre, – atsakė atidžiai žvelgdama slaugytoja. – Ar kas negerai?
– Kiek laiko čia esu?
– Dvi savaites, – tarė slaugytoja. – Nejaugi nepamenate?
Ji sunkiai papurtė galvą, bjaurus tvinksėjimas sustiprėjo.
– Ničnieko.
Slaugytoja užjaučiamai pliaukštelėjo liežuviu, akyse buvo matyti susirūpinimas.
– Giliai įkvėpkite ir pamėginkite atsipalaiduoti. Jums ir anksčiau kelissyk buvo aptemusi atmintis – tikėkimės, greit grįš. Taip dažnai būna po smarkių galvos traumų, kokią patyrėte. Ar šįkart bent ką nors atsimenate? – pasmalsavo, kažką trumpai pasižymėdama lentelėje. Slaugytojos rankos atrodė stiprios.
– Nieko. Kiek ilgai šie atminties užtemimai paprastai tęsdavosi? – ji tvirtai suspaudė nesavas rankas, mėgindama slėpti virpulį.
Slaugytoja trūktelėjo pečiais.
– Na, ateina ir praeina. Trunka dažniausiai kelias valandas. Kartą užsitęsė kelias dienas. Jūs tik gulėkite ir ilsėkitės, aš pasirūpinsiu, kad gydytojas atsakytų į klausimus, kurių galbūt turite. Labai gaila – šiandien jus planavo išrašyti, jeigu tik leitenantas Raikeris būtų sutikęs.
– Leitenantas Raikeris? – atkartojo slaugytojos žodžius. – Ar jis karininkas?
Klausimas buvo kvailas, ir ji tai suprato. Konkretūs prisiminimai gal ir buvo dingę, bet ji žinojo, kad įklimpusi į bėdą. Giliai įklimpusi.
– Jis iš policijos. Pamiršote, kaip čia atsidūrėte, tiesa? – slaugytoja palinko patikrinti pulso.
Moteris lovoje liūdnai linktelėjo. Slaugytoja delsė ir dirsčiojo į duris, lyg tikėdamasi kokios pagalbos.
– Jūs buvote pakliuvusi į rimtą avariją, ponia Vinters.
Vardas jai buvo bereikšmis. Pažvelgė į rankas – jokio žiedo. Nė žymės, išduodančios, kad neseniai būtų jį mūvėjusi.
– Labai rimtą? – balsą sugebėjo išlaikyti prideramai ramų.
Slaugytoja vėl patylėjo.
– Jūsų bendrakeleivį rado negyvą, o jūs patyrėte smarkų smegenų sukrėtimą ir nemenkai apsidaužėte. Kelias dienas išgulėjote be sąmonės, bet nuo tada sparčiai gerėjate. Tik vis pasikartoja amnezija.
– O kuo čia dėtas leitenantas Raikeris? Ar aš įvykdžiau nusikaltimą? Neatsargiai vairavau?
Slaugytoja susikaupusi pureno pagalves.
– Jūs atsisakėte pasakyti vardą žmogaus, kuris su jumis važiavo. O kur dar 350 000 dolerių grynaisiais, kuriuos rado bagažinėje – kilo nemažai klausimų. O jūs atsisakėte atsakyti, – slaugytoja lengvai pasirėmė ant lovos, uždengtos iškrakmolyta paklode. – Jeigu tik sutiktumėte bendradarbiauti ir atsakytumėte į klausimus, esu tikra, jus išleistų namo ir galėtumėte palengva atsigauti. Kartais tiesiog reikia laiko.
Ji nemirksėdama spoksojo į slaugytoją.
– O, jeigu galėčiau. Jei tik galėčiau.
Slaugytoja užjausdama pliaukštelėjo liežuviu ir ramindama paplekšnojo ranką.
– Pamėginkite nesijaudinti, o aš surasiu gydytoją Hobsoną. Tiesiog ilsėkitės, pagalvokite apie savo vyrą.
– Savo vyrą?
– Nejaugi ir jį pamiršote? – apstulbo slaugytoja. – O aš sakyčiau, kad jo pamiršti turbūt neįmanoma.
– Jis… malonus?
– Malonus? – slaugytoja susimąstė. – Nepasakyčiau. Tiesą sakant, neatrodo, kad jūs gerai sutartumėte. Bet, Dieve mano, koks jis gražus! Tokio iš lovos neišspirčiau, net jei gulėtų