Dvigubas žaidimas. Andrėja
title>
1
Mažytė akinamai balta snaigė nusileido Simai ant skruosto ir akimirksniu virto vandens lašeliu. Dar viena palietė merginai nosį, kita nutūpė ant akinių stiklo. Ji pakėlė veidą į juodą lapkričio pabaigos vakaro dangų ir nusišypsojo. Pasijuto it nekantrus vaikas, laukiantis pirmojo sniego.
Pro šalį skubėjo praeiviai, po darbo savaitės nusprendę apsirūpinti maisto produktais. Devintą valandą Maxima Mindaugo gatvėje dar buvo pilna žmonių ir Sima džiaugėsi, kad jau nusipirko viską, ko reikia, ir su pilnu krepšiu eina namo.
Jau kelios dienos karaliavo lengvas šaltukas, jis maloniai žnaibė nosį ir žėrė iš dangaus snaiges. Skubantys praeiviai keiksnodami dangstėsi veidus.
Sima stabtelėjo atsikvėpti ir po akimirkos pasijuto spoksanti į purviną šaligatvio plytelę. Kažkas ją stipriai stumtelėjęs pargriovė, krepšys su produktais žnektelėjo ant žemės, o rankinė atsidūrė kažkieno pirštinėtose rankose.
– Padėkite! – suriko ji bandydama atsistoti. – Padėkite! Laikykite vagį!
Mergina apgraibomis susirado ant žemės akinius ir valydama stiklus dairėsi įžūlaus vagišiaus. Ji girdėjo, kaip praeiviai piktinasi tokia įžūlia vagyste. Kelios moterys padėjo surinkti iš krepšio ant šaligatvio pabirusius apelsinus.
– Čia tavo rankinė, mergaite?
Simai virpėjo rankos. Ji niekaip neįstengė švariai nusivalyti akinių, galiausiai per daug nesismulkindama patrynė juos į pilką sijoną ir užsidėjo ant nosies. Prieš ją stovėjo aukštas vyras juodu ilgu paltu ir tiesė jai rankinę. Šalia jo Sima pasijuto it vaikas – vyras buvo gerokai už ją aukštesnis. Tad prieš prabildama ji kilstelėjo galvą ir pažvelgė jam į akis.
– Jis nespėjo jos atsegti, manau, kad nieko ir nepaėmė. Tik gaila, rankena nutrūko, kai plėšiau ją vagišiui iš rankų. Bet tai juk pataisoma?
Atgavusi rankinę Sima dėkinga žvelgė į vyrą.
– Ačiū jums, – tesugebėjo ištarti negalėdama atitraukti akių nuo jo veido. – Gal esate bėgikas, kad jį pavijote? – bandė juokauti pernelyg užsitęsus tylai.
– Vagišius bėgo pro šalį, aš tik ištiesiau ranką, – ramiai paaiškino jis. – Gaila, kad jo nepavyko sučiupti. Striukė išslydo iš pirštų. – Vyras pakėlė nuo žemės Simos krepšį su produktais. Iš jo kažkas varvėjo. – Matau, kad patyrei nuostolių. – Jis vėl nusišypsojo ir ištiesė jai krepšį. – Kas čia?
– Greičiausiai kiaušiniai. – Sima susiraukė ir vėl įsmeigė akis į vis dar besišypsančias vyro lūpas. – Gal norėtumėte kartu pavakarieniauti? Galiu pasiūlyti kiaušinienės su lašinukais ir svogūnais… Kaip matau, kiaušinius belieka tik išplakti, – greitakalbe ištarė ji ir ištiesė vyrui ranką. – Aš Sima.
– Linas, – trumpai prisistatė jis ir tvirtai spustelėjo jos smulkią vėsią rankutę, pradingusią jo delne. – Pasiūlymas viliojantis, bet atsisakysiu. Kitą kartą būk atsargesnė, mergaite. – Staiga jis švelniai spragtelėjo jai į nosies galiuką ir dar plačiau nusišypsojo.
– Aš užsižiūrėjau į žvaigždes, – vaikiškai prisipažino Sima ir atsiduso. – Ir gaudžiau snaiges. Dar kartą ačiū. Sudie.
– Sudie.
Vyras neatsigręždamas nužingsniavo prekybos centro link, o Sima žiūrėjo pavymui, kol jo stotingas siluetas išnyko žmonių minioje.
– Gražus vyras, – tyliai sušnabždėjo ji. – Labai gražus.
Sima atsiduso, purvinu pirštu pasitaisė ant nosies galo nuslinkusius akinius sunkiais rėmais ir žengė žingsnį į priekį, tačiau mintimis liko su Linu.
2
Linas padėjo krepšį su produktais ant virtuvinio stalo ir susiraukė. Jautėsi alkanas, tačiau stovėti prie viryklės ir prasimanyti šilto maisto šiandien neturėjo ūpo. Gal reikėjo priimti tos mergaitės kvietimą, – pagalvojo jis ir kreivai šyptelėjo įsivaizdavęs, kaip ištįsta jos tėvų veidai dukrai parsivedus į namus dvigubai už save vyresnį vyrą. Dar nežinia, ar ji moka ruošti valgį. Bet jei kvietė, gal vis dėlto moka? Atrodo jaunutė, kokių penkiolikos šešiolikos metų paauglė. Žinoma, jis gali klysti, juk buvo gana tamsu. Šiaip ar taip, gatvėje flirtuoja meistriškai, nors ir jauna.
O gal tai ne flirtas? Linas susimąstė ir atsirėmęs į sieną įsmeigė žvilgsnį į tamsą už lango. Prieš akis iškilo mergaitės veidas didelėmis išsigandusiomis akimis. Susitaršę trumpi plaukai visai tiko prie smulkaus simpatiškų bruožų veido. Linas šyptelėjo, tačiau prisiminęs jos akis – dideles, draugiškas – surimtėjo. Jose buvo ne tik draugiškumas, bet ir susidomėjimas, netgi susižavėjimas. Nepastebėjo koketiškų kibirkštėlių. Priešingai – tai buvo protingas suaugusio žmogaus žvilgsnis. Šiluma, kurią pajuto suėmęs ją už rankos, maloniai pasklido po kūną, o gilios mėlynos akys pavojingai traukė į save tarsi galingas sūkurys.
Jis krestelėjo galvą vydamas prisiminimus.
Linui buvo per trisdešimt. Staiga jis įsiklausė į erdviame bute alsuojančią tylą. Lėtai nuėjo į kambarį ir jo žingsnių aidas ištirpo tirštoje vakaro prieblandoje, o žvilgsnis klaidžiojo po tuščius kambarius ieškodamas gyvybės. Šiandien jį gaubianti tyla atrodė daug skaudesnė ir slėgė smarkiau nei paprastai. Vienišiaus gyvenimas buvo pabodęs, tačiau jis dar nesijautė pasirengęs įsileisti ką nors į savo pasaulį. Kol kas dar ne.
Ech, gaila, kad nepirkau keptos kulninės, – pagalvojo Linas, jis beveik užuodė ką tik iškeptos kiaulienos kvapą, matė apskrudusią odelę, kuri atrodė gardžiai, jis vos prisivertė atsitraukti nuo prekystalio. Skrandis akimirksniu sureagavo į prisiminimus – jis buvo alkanas kaip vilkas.
Kai suskambėjo mobilusis, Linas žvilgtelėjo į laikrodį. Pradžia dvyliktos. Tokiu metu galėjo skambinti tik iš darbo.
– Atvažiuok prie Žaldokynės Molėtų plente. Rastas lavonas.
Bendradarbis Tomas trumpai išdėstė, koks reikalas, ir išjungė telefoną. Linas nespėjo nieko paklausti. Sugrįžęs į virtuvę krepšyje jis susirado gabalą rūkytos dešros, atsiriekė abišalę juodos duonos ir garsiai užtrenkęs paskui save duris išskubėjo iš namų.
3
Prie restorano būriavosi smalsuoliai. Prasibrovęs pro juos Linas įžengė į įvykio vietą, kuri buvo aptverta geltona juosta. Patraukė tiesiai prie Tomo.
– Na ir ką mes čia turime?
– Lavoną. Vyras. Perrėžta gerkle. Pjūvis gana tikslus – tiesiai per pagrindinę aortą. Medikai sako, kad mirė greitai – akimirksniu nukraujavo. Matyti, jog dar mėgino lipti iš automobilio, bet nepakako jėgų. Jokių įkalčių, jokių pėdsakų. Ir nė menkiausios užuominos, kieno tai gali būti darbas. Nusikaltimo įrankio taip pat neradome.
– Švari žmogžudystė, – tyliai tarė Linas žiūrėdamas į vyro, sukniubusio ant vairo, kūną. – Kas jis toks?
– Rytis Gartauskas. Mums žinomas paukštis. Buvo lošėjas ir sukčius. Gal tai paprasčiausias susidorojimas. Gaujų kerštas. Automobilyje radau kelis Olympic Casino lošimo žetonus. Jau pasiunčiau ten vyrus, kad paklausinėtų ir paieškotų liudininkų.
Linas lėtai apėjo automobilį, įdėmiai apžiūrėjo jį iš visų pusių. Tikrai, viskas švaru – nei grumtynių žymių, nei batų pėdsakų. Jis pritūpė prie automobilio užpakalinio rato.
– Panašu, kad jo kažkas laukė pasaloje. – Linas pakėlė akis nuo grindinio ir atsistojęs vėl pažvelgė į lavoną. – Arba tai padarė žmogus, su kuriuo jis buvo susitaręs susitikti. Reikia kruopščiai apžiūrėti automobilį – gal žudikas atvažiavo kartu ir atlikęs purviną darbą paspruko. – Jis atsigręžė į Tomą. – Galime važiuoti į komisariatą. Čia daugiau nieko nerasime. Gal vaizdo kameros ką nors užfiksavo?
Tomas papurtė galvą.
– Deja. Jos apima tik kiemą prie pagrindinio įėjimo. O čia nestebima teritorija.
– Aišku. Turbūt niekas nieko nematė ir negirdėjo?
– Tu teisus. Niekas nieko nematė ir negirdėjo. Vienas restorano darbuotojas pastebėjo šį automobilį apie devintą