Pasiryžęs laimėti. Jules Bennett
title>
Pirmas skyrius
– Atsiprašau, pone, Tropikuose bus galima apsistoti tik rytoj.
– Bet aš atvykau šiandien.
Samanta Donovan giliai įkvėpė, lėtai iškvėpė ir tik tada priėjo prie registracijos stalo, tądien gal šimtąjį kartą dirbtinai šypsodamasi. Aukštos klasės viešbučio valdytojai nuo tų šypsenų jau paskaudo žandikauliai.
– Ar kas nors negerai? – paklausė ji.
Aukštas nepaprastai gražus atvykėlis piktai dėbtelėjo į ją.
– Mano kambariai užimti.
Visą dieną tipinėjusi su Jimmy Choo aukštakulniais Sema atsirėmė į marmurinį registratūros stalą ir klausiamai pažvelgė į jauną darbuotoją, sėdinčią prie kompiuterio.
– Mikala, kas nutiko Tropikų apartamentams?
Jauna havajietė paspaudė kelis klavišus, jos rankos virš klaviatūros truputį drebėjo.
– Pagal duomenis kompiuteryje, ponas Stounas užsisakė kambarius nuo rytojaus.
– Kaip matote, aš jau čia.
Vyriškio balse buvo girdėti susierzinimo gaidelės, tačiau Sema negalėjo jo už tai kaltinti; ji taip pat buvo suirzusi nuo tada, kai tėvas pranešė apie savo absurdišką sumanymą. Jis nusprendė, kad jai metas pelnyti jo pagarbą ir užimti deramą vietą bendrovėje, kitaip sakant, ji turinti perimti neseniai šeimos įsigytą viešbutį Kauajyje ir pasirūpinti, kad jis klestėtų.
– Pone Stounai, – mandagiai kaip tikra profesionalė kreipėsi Sema, – aš labai atsiprašau dėl šio nesusipratimo. Mes duosime jums geresnius kambarius, siūlome Įsimylėjėlių lizdelį be papildomo mokesčio. Žinau, kad šie apartamentai jau laisvi, nes ką tik pati išlydėjau jauną porą į oro uostą.
Dar viena staigmena, apie kurią tėvas nutylėjo. Maža to, kad naujasis viešbutis dirbo nuostolingai, jiems dar teko atleisti dalį darbuotojų. Dabar, tapusi viešbučio valdytoja, Sema turėjo dirbti ir taksi vairuotoja, kambarine, retkarčiais padavėja viename iš trijų restoranų, o vakar teko laimė išvalyti tualetą Smėlio apartamentuose.
Ne tokios jau prestižinės pareigos, kaip tėvas stengėsi įtikinti. Tačiau ji buvo pasiryžusi ištverti ir nugalėti visas kliūtis.
Šį kadaise penkių žvaigždučių viešbutį visai neseniai įsigijo Semos tėvas ir brolis. Smulkmenų Samanta nežinojo, tik nugirdo, jog įsigyti viešbutį buvo nelengva, todėl jai teko sutelkti visas jėgas, kad svečiai būtų viskuo patenkinti, personalas gerai uždirbtų, o pats viešbutis atgautų gerą vardą.
Ką gi, jai pavyks.
– Ar kambariai jau sutvarkyti?
Svečio klausimas privertė Semą atitrūkti nuo nelinksmų minčių.
– Taip, pone. Mikala, prašau būtinai viską pažymėti kompiuteryje, o aš palydėsiu poną Stouną į jo apartamentus.
Vyras turėjo tik juodą kelioninį krepšį, kurio diržą buvo persimetęs per platų petį. Sema ryžtingai ištiesė į jį ranką mąstydama apie tai, kad į jos pareigų aprašymą reikėtų įtraukti ir pasiuntinuko darbą, išeitų įvairiapusis ir įspūdingas gyvenimo aprašymas, jeigu kartais tėvas nuspręstų visam laikui išspirti ją iš viešbučio.
– Madam, – pasigirdo balsas virš jos kairiojo peties, – aš nesu invalidas ir pats galiu užsinešti krepšį.
– Mūsų svečiai nesitampo su savo bagažu, – jau eidama paaiškino jam Sema.
Paspaudusi lifto mygtuką ji įsistebeilijo į elektroninę švieslentę su mirksinčiais skaičiais, rodančiais, kuriame aukšte yra liftas, ir iš visų jėgų stengėsi nekreipti dėmesio į aistringą, svaiginamą aromatą, sklindantį nuo svečio.
– Koks aš būčiau džentelmenas, jeigu leisčiau jums nešti mano krepšį?
Pažvelgusi į savo palydovą Sema negalėjo nepastebėti, kaip dailiai tamsiai mėlynas dalykinis kostiumas prigludęs jam prie pečių ir koks gražus iki auksinio atspalvio įdegęs šio vyriškio veidas.
Įdomu, kodėl jis atvyko vienas? Ji negalėjo patikėti, kad tokiam žaviam, tokiam seksualiam vyrui ant rankos nekaba krūtininga ilgakojė šviesiaplaukė. Tiesa, Samanta šiame viešbutyje dirba dar tik pusę metų, bet vienišiai čia pasirodo itin retai.
– O kokio lygio viešbučiui aš vadovaučiau, jeigu leisčiau savo svečiams patiems užsinešti krepšius?
Tuo metu, kai supypsėjo sustojęs liftas, ponas Stounas kilstelėjo tamsų antakį.
– Matyt, man nepavyks jūsų perkalbėti, tiesa?
Lipdama į tuščią liftą Sema tik grįžtelėjo per petį ir nusišypsojo. Kadaise abu viešbučio liftai buvo pilni šeimų su vaikais ir jaunavedžių juoko, bet dabar to nebeliko. Samanta nelabai suprato, kas nutiko, tačiau vieną dalyką tvirtai žinojo: tėvas perdavė viešbutį jai ir ji padarys viską, kad jis būtų geriausias Kauajyje, nors tektų išleisti paskutinį kvapą mirtinai nusilaksčius su šitais Jimmy Choo aukštakulniais.
Kitą kartą, kai paskambins tėvui – jis pats jai niekada neskambindavo, – ji ir vėl, kaip jau ne kartą, pabandys jį įtikinti, kad Kauajo kurortai tradiciškai išsidėstę pakelėje. Ir išgyvena tik turintys prabangius SPA ir siūlantys aukštesnio lygio apartamentus su pusryčiais. Jai buvo aišku: jeigu tai pasiūlys ji, tėvas neužsikabins už naujo sumanymo. Gal kaip tik dėl to viešbutis taip nusirito į pakalnę. Svarbiausios priežastys – blogas susisiekimas ir visiškas nenoras pagerinti aptarnavimo bei konkuruoti su kitais populiariais turistiniais centrais.
Samanta baiminosi, kad jei tėvas jos nepaklausys, jie greitai susidurs su tais pačiais sunkumais kaip ir ankstesni savininkai.
Po žmonos mirties Stenlis Donovanas rūpinosi tik savimi. Samanta buvo nustumta į antrą planą. Taip, bet ji vis tiek tebėra jo duktė, ir visai nesvarbu, stengiasi jis su ja bendrauti ar nesistengia.
Klubu prispaudusi krepšio rankeną Sema paspaudė viršutinio aukšto mygtuką.
– Kaip pavyko kelionė?
– Puikiai, turint omenyje, kad turiu nuosavą reaktyvinį lėktuvą. – Jis žvilgtelėjo į savo kelioninį krepšį ir nusišypsojo. – Jeigu esate viešbučio valdytoja, kodėl dirbate pasiuntinuko darbą?
– Pone Stounai…
Jis greitai nukreipė žvilgsnį į Samantą.
– Aš Bredis.
– Bredi, – pakartojo Sema, jai iš karto patiko šis tvirtas patikimas vardas, jau nekalbant apie anglies juodumo akis, žvelgiančias į ją. – Kadangi esu valdytoja, man kartais tenka pavaduoti visus darbuotojus. Užuot bėgiojusi po viešbutį ir ieškojusi, kas nuneš jūsų bagažą, aš galiu tai padaryti pati. Be to, jūsų užsakyme įsivėlė klaida, todėl aš asmeniškai noriu pasirūpinti, kad mūsų viešbutyje jums patiktų.
Liftas sustojo, durys lėtai atsivėrė. Samanta pamojo jam, kad išliptų pirmas.
– Puikiai paaiškinote, – pagyrė Bredis, kai Samanta atsistojo šalia jo. – Net jūsų balsas malonus, profesionalus. Panašu, kad ne aš pirmas girdžiu šiuos žodžius.
Kišdama kortelę į vienintelių šiame aukšte apartamentų spyną Sema nurijo gerklėje įstrigusį gumulą.
– Pone Stounai…
Jis uždėjo delną jai ant rankos ir pervargusį, įsitempusį merginos kūną supurtė šiurpuliukai.
– Prašau vadinti mane Bredžiu.
Nuo jo žemo viliojančio balso Sema apsvaigo. Ji pakėlė galvą ir pažiūrėjo į jį. Bet geriau būtų to nedariusi. Svečio žvilgsnis nutvilkė ją net labiau negu aistringas balsas ir šilta stipri ranka.
Juodų kaip anglis akių žvilgsnis iš po primerktų blakstienų kurį laiką klaidžiojo jos veidu, galiausiai susmigo į prikąstą lūpą.
– Bredi, – pakartojo ji mintyse keikdama save už tai, kad, tegul ir trumpai, leidosi užvaldoma neleistinų jausmų. – Patikėkite manimi, Lani Kaimane jums patiks. Mes džiaugiamės, kad apsistojote pas mus, ir garantuoju: jūsų viešnagė