Pasirinkę meilę. Nora Roberts

      1

      Viskas bus tobula. Ji jau tikrai pasistengs. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas etapas, kiekviena smulkmena bus atlikta tiksliai taip, kaip ji nori, kaip įsivaizduoja, kol svajonė taps tikrove.

      Taikstymasis su kuo nors mažiau nei jos galutinis tikslas būtų tik laiko švaistymas.

      O Keitė Kimbal buvo ne iš tų moterų, kurios ką nors tuščiai eikvoja.

      Sulaukusi dvidešimt penkerių ji jau buvo mačiusi ir patyrusi tiek, kiek kiti nepatiria per visą savo gyvenimą. Kai kitos merginos kikendavo apkalbinėdamos vaikinus ar sukdavo galvą dėl madų, ji keliavo į Paryžių, Boną, vilkėjo nuostabiais kostiumais ir darė neįtikėtinus dalykus.

      Ji šoko karalienėms ir pietavo su princais.

      Gėrė šampaną Baltuosiuose rūmuose ir verkė iš nuovargio bei džiaugsmo Maskvos didžiajame teatre.

      Ji visada bus dėkinga tėvams, didelei, plačiai giminei, suteikusiai jai visas šias galimybes. Už viską, ką turėjo, ji skolinga jiems.

      Dabar atėjo metas visko siekti pačiai.

      Šokis buvo jos svajonė nuo pat mažumės. Brolis Brendonas vadino tai manija. Ir beje, pripažino Keitė, jis neklydo. Manija nėra blogas dalykas – jeigu tik tai teisinga manija, dėl kurios tu lieji prakaitą.

      Dievas žino, kiek prakaito šokdama ji išliejo!

      Dvidešimt metų treniruočių, mokslų, džiaugsmo ir skausmo. Prakaito ir puantų. Pasiaukojimo, mąstė ji. Ir jos, ir tėvų. Keitė suprato, kaip jiems buvo sunku išleisti ją, šeimos pagrandukę, į Niujorką studijuoti, vos tik suėjo septyniolika. Bet tėvai niekada neparodė jokių kitų jausmų, tik paramą ir padrąsinimą.

      Aišku, jie žinojo, kad, nors ji ir paliko jų mielą mažą miestelį Vakarų Virdžinijoje dėl Niujorko, ją vis tiek sups – ir prižiūrės – šeima. Ji taip pat žinojo, jog jie myli ją ir pasitiki – tiki ja pakankamai, – todėl vis tiek būtų išleidę.

      Ji treniravosi ir dirbo, šoko tiek dėl jų, tiek dėl savęs. O kai buvo priimta į trupę ir pirmą kartą pasirodė scenoje, jie visi sėdėjo žiūrovų salėje. Kai išsikovojo pagrindinės atlikėjos vietą, jie buvo kartu su ja.

      Keitė dirbo profesionalia šokėja šešerius metus, žinojo, ką reiškia visų dėmesys, pažino virpulį, kai kūnu liedavosi muzika. Ji keliavo po visą pasaulį, buvo Žizelė, Aurora, Džuljeta ir dar tuzinas kitų veikėjų, ir tragiškų, ir triumfuojančių. Mėgavosi kiekviena to gyvenimo akimirka.

      Niekas nenustebo labiau nei pati Keitė, kai ji staiga nusprendė palikti didžiąją rampų šviesą ir pasitraukti iš scenos. Tam buvo tik vienas paaiškinimas.

      Ji norėjo grįžti namo.

      Norėjo tikro gyvenimo. Kad ir kaip mylėjo šokį, Keitė pradėjo suprasti, jog jis tuoj sugers, užvaldys ir sunaikins beveik visas kitas jos esybės dalis. Pamokos, repeticijos, pasirodymai, kelionės, žiniasklaida. Šokėjos karjera – tai ne tik apsiauti puantus ir nusklęsti į prožektorių šviesą. Bent jau taip buvo Keitei.

      Taigi ji norėjo gyvenimo ir namų. Be to, suprato, jog turi kažkaip ir pati atsilyginti už patirtą džiaugsmą. Visa tai pasieks įkūrusi savo mokyklą.

      Jie ateis, Keitė kartojo sau. Ateis, nes jos pavardė Kimbal, o tai šioje vietoje šį tą reiškia. Jie ateis, nes jos vardas Keitė Kimbal, tai taip pat šį tą reiškia šokio pasaulyje.

      Neilgai trukus jie lankys mokyklą, žadėjo sau, nes ji bus garsi.

      Metas naujoms svajonėms, priminė sau Keitė sukinėdamasi po didžiulį, aidintį kambarį. Kimbal šokių mokykla – jos naujoji manija. Ji taps tokia pat džiuginanti, tobula ir prašmatni kaip ir jos senoji mokykla.

      Be abejo, reikės nė kiek ne mažiau darbo, pasiaukojimo, gabumų ir ryžto, kad mokykla suklestėtų.

      Įsirėmusi sugniaužtais kumščiais į klubus ji nužvelgė kadaise buvusias baltas, o dabar pilkas nuo nešvarumų sienas. Jos ir vėl bus baltos. Ant švarių sienų kabos įrėminti didžiųjų šokėjų plakatai. Nurijevas, Fontein, Baryšnikovas, Davidovas, Banjon.

      Prie dviejų ilgųjų sienų bus pritvirtinti veidrodžiai ir turėklai. Ši profesinė tuštybė tokia pat reikalinga kaip ir kvėpavimas. Tam, kad ištobulintų stovėseną, žingsnį, šokėjas privalo matyti kiekvieną, net menkiausią savo judesiuką, kiekvieną išsilenkimą, raumenų ištempimą, nesvarbu, kad kūnas juos ir taip jaučia.

      Tai labiau langas nei veidrodis, galvojo Keitė. Pro kurį žiūrėdamas šokėjas mato šokį.

      Senos lubos bus suremontuotos arba pakeistos. Krosnis… ji pasitrynė sušalusias rankas. Ją būtinai teks permūryti. Medinės grindys bus išlygintos ir išvaškuotos taip, kad atrodys lygios ir spindinčios it stiklas. Taip pat dar reikės sutvarkyti apšvietimą, patikrinti vandentiekio sistemą, atlikti būtinus elektros darbus.

      Prieš išeidamas arba pusiau išeidamas į pensiją, su meile prisiminė Keitė, senelis dirbo dailide. Taigi ji truputį nusimanė apie remontą. Aišku, pasidomės ir dar daugiau, uždavinės klausimus, kol supras visą procesą ir galės vadovauti pačios pasisamdytam rangovui.

      Įsivaizduodama, kaip viskas atrodys, ji užmerkė akis ir tūptelėjo į gilią plijė padėtį. Jos kūnas, ilgas ir lieknas it nendrė, leidosi tol, kol tarpkoju pasiekė kulnus, tada pakilo ir vėl nusileido.

      Keitė buvo susisukusi ant pakaušio kuodą, nekantraudama kuo greičiau išlėkti iš namų ir pasižiūrėti į tai, kas netrukus bus jos. Einant segtukai atsipalaidavo ir kelios juodos spindinčios plaukų sruogos išslydo iš kuodo. Išsilaisvinusios jos nusileido iki pat liemens – laukinė ir romantiška išvaizda, taip tikusi jos sceniniam įvaizdžiui.

      Svajingas, besišypsantis veidas įgavo ramų spindesį. Iš motinos ji paveldėjo tamsią odą ir aukštus išsišovusius skruostikaulius, iš tėvo – padūmavusias akis ir užsispyrusiai atkištą smakrą.

      Tai buvo įspūdingas derinys ir, žinoma, romantiškas. Čigonė, undinėlė, fėjų karalienė. Daug vyrų, pamatę Keitę, įvertinę jos švelnumą, palaikydavo ją romantiška ir trapia, tačiau nepastebėdavo jos plieninio kietumo.

      Ir padarydavo klaidą.

      – Vieną dieną tu taip ir užstrigsi tokioje padėtyje ir turėsi šokuoti lyg varlė.

      Staigiai atsimerkusi Keitė pakilo.

      – Brendonai! – Riktelėjusi gerklinį karo šūksnį, ji perbėgo kambarį ir puolė jam į glėbį. – Ką tu čia darai? Kada įėjai? Maniau, žaidi žiemos beisbolo čempionate Puerto Rike. Kaip ilgai čia užsibūsi?

      Jis buvo vos dvejais metais vyresnis už ją – grynas gimimo atsitiktinumas, – bet kai abu dar buvo vaikai, labai kankindavo ją, ne taip kaip jų įseserė Frederika, vyresnė už juos abu, bet niekada nemėginusi primesti savo valios. Tačiau Keitė visada mylėjo Brendoną, kad ir koks įžūlus jis buvo.

      – Į kurį klausimą nori, kad atsakyčiau pirmiausia? – Juokdamasis jis atstūmė ją toliau nuo savęs, norėdamas geriau apžiūrėti. Tada pažvelgė į jos rusvas linksmas akis. – Vis dar liesa kaip šakalys.

      – Ir tu vis dar toks pat. Labas. – Ji pakštelėjo jam į lūpas. – Mama su tėčiu neminėjo, kad sugrįši.

      – Jie nežinojo. Išgirdęs, jog ruošiesi čia įsikurti, nusprendžiau atvažiuoti ir tau padėti. – Apsidairęs po didelį nešvarų kambarį, jis užvertė akis į dangų. – Regis, jau pavėlavau.

      – Viskas bus nuostabu.

      – Bus. Galbūt. Bet dabar čia šiukšlynas. – Jis apglėbė sesę per pečius. – Vadinasi, baleto karalienė taps mokytoja?

      – Aš būsiu puiki