Svarbiau už deimantą. Maya Blake
tle>
Pirmas skyrius
Arabelė arba tiesiog Rebelė Deniels stovėjo prie tolimiausios sienos lifte, kylančiame į milžinišką stiklo ir plieno šedevrą – Angel dangoraižį, ir laukė, kol į jį įlips dar keturių žmonių grupelė. Kartu su seilėmis nurijusi burnoje užsilikusį dvigubo espreso, kuriam neatsispyrė šįryt, skonį, Rebelė giliai įkvėpė, kad nusiramintų. Tą akimirką aromatingo gėrimo paspirties jai labai reikėjo, tačiau dabar, jausdama kavos sukeltą nervingumą, to gailėjosi.
Kofeinas ir panika – prastas derinys, o po dviejų savaičių, kai tik tuo ir gyveno, buvo daugiau nei pasirengusi atsisveikinti su jais abiem.
Jos širdis nerimastingai daužėsi, bet, ačiū dievui, to nesigirdėjo per garsiai leidžiamą muziką.
Išspręsti tai, kas ją prislėgs, kai tik baigsis ši kelionė liftu, ir taip reikės visos turimos energijos. Be to, iškilo dar viena tikra ir svarbi bėda – prieš tris savaites Rebelė prarado didžiausią savo rėmėją ir dėl to sulaukė karštligiško žiniasklaidos dėmesio, su kuriuo buvo sunku tvarkytis. Žinoma, suuodusi, kad paskleisti gandai apie tai, jog Rebelė įklimpusi į alkoholio ir narkotikų liūną, visiškai neatitinka tiesos, o gėrimas, kuriuo piktnaudžiauja, yra kava, žiniasklaida būtų nustebinta ir tikrai nusivylusi.
Rebelė nieko nematydama žvelgė priešais save ir mintyse dar kartą perkratė prieš dvi savaites gauto ir į atmintį įsirėžusio laiško tekstą.
Arabele, visų pirma sveikinu tave dvidešimt penktojo gimtadienio, kuris bus trečiadienį, proga. Jei tave pribloškė ši netikėta žinutė, nesistebėk. Esi mano dukra ir privalau tavimi pasirūpinti. Neteisiu tavęs dėl pasirinkto gyvenimo būdo.
Taip pat nesikišiu į tai, kaip panaudosi pridėtus pinigus. Tau jų reikia, todėl nepasididžiuok ir pasinaudok jais. To būtų norėjusi tavo mama.
Tavo tėtis
Kad apsaugotų savo širdį nuo skausmo, kurį sukėlė šalti žodžiai, Rebelė nukreipė mintis į prie laiško pridėtą banko čekį.
Penki šimtai tūkstančių svarų, įplaukusių į jos banko sąskaitą, buvo šiek tiek mažesnė suma už tą, kurią būtų jai skyrę rėmėjai, jei vis dar būtų jai palankūs, bet pinigų pakako, kad ji galėtų dalyvauti Verbier slidinėjimo čempionate.
Šįkart Rebelei nepavyko numalšinti vidurius sukančio kaltės ir gėdos jausmo.
Turėjo labiau stengtis grąžinti pinigus.
Ji ir tėvas ne kartą buvo apsižodžiavę, o kai kurių ištartų žodžių neįmanoma atsiimti. Net po tiek daug metų skausmas ir kaltė buvo tokie ryškūs, kad vis dar kankino Rebelę. Ir tėvo laiške nerado užuominų, kad jo nuomonė būtų nebe tokia kategoriška, kaip kad pastarąjį kartą jiems susitikus.
Jis ir toliau neabejotinai kaltino Rebelę dėl savo žmonos, jos motinos, mirties.
Galiausiai užgniaužusi skausmą Rebelė stengėsi nekreipti dėmesio į kritiškus, kartu su ja liftu keliaujančių žmonių žvilgsnius. Paprastai būtų pritildžiusi muziką, bet šiandien viskas kitaip.
Šiandien, pirmą kartą po penkerių metų, ji vėl susitiks su tėvu. Jai būtų pravertusi visa apsauginė ekipuotė, tačiau turėjo vienintelį ginklą – muziką.
Kai dar vienas kostiumuotas verslininkas piktai į ją dėbtelėjo, Rebelė išspaudė šypseną. Šis išpūtė akis, o jo įtūžį staiga pakeitė kita emocija. Rebelė nusisuko, kad jos atsiprašymas už per garsią muziką nevirstų kuo kitu. Įsmeigusi žvilgsnį į skaitmeninį skaitiklį ji lengviau atsiduso, kai liftas pasiekė keturiasdešimtą aukštą. Iš to, ką sužinojo per jų labai trumpus ir itin nenatūralius pokalbius praėjusią savaitę, Rebelė suprato, kad jos tėvas dirbo vyriausiuoju finansininku kompanijoje Angel International Group. Nors Rebelė klausė, jis daugiau nieko neatskleidė. Iš tikrųjų nė vienas mėginimas iš naujo užmegzti ryšį su tėvu nedavė jokių vaisių. Kaip kad kelis kartus Rebelei nepavyko sugrąžinti tėvo jai duotų pinigų.
Ypač skaudus supratimas, kad tėvas taip elgiasi tik iš pareigos savo žmonai, kurią labai mylėjo ir kurią taip siaubingai prarado, turėjo tapti Rebelės veiksmų pagrindu, o ne jos vadybininkės primygtinis tvirtinimas, kad tie pinigai yra atsakymas į jų maldas.
Būtent tėvo atkaklumas, kad, nepaisant nieko, šie pinigai yra jos, galiausiai paskatino Rebelę prisipažinti apie turimas lėšas Kontesai Stenli. Jos vadybininkė be jokių skrupulų spaudė, kad tais pinigais turi būti pasinaudota. Ypač tada, kai Rebelė dėl besitęsiančio domino efekto, sukurto nesibaigiančių sensacingų žiniasklaidos pranešimų, prarado dar vieną didelį rėmėją. Net į jos pasitraukimą ir bandymą nebūti dėmesio centre buvo pažiūrėta neigiamai. Kaip tik dėl to kilo beprotiškų spėlionių, ar Rebelė pagaliau atsidūrė reabilitacijos klinikoje, ar stengiasi išgydyti sudužusią širdį.
Galimybės surasti naujus rėmėjus beveik prilygo nuliui, čempionatas nenumaldomai artėjo, tad ji pasidavė Kontesos argumentams.
Todėl šią akimirką Rebelė buvo visiškai sutrikusi, kodėl tėvas, galiausiai pamėginęs užmegzti ryšį laišku, dabar jos vengė. Be to, ėmė rimtai dvejoti, ar turėtų naudotis pinigais, kurių iš pradžių visai nenorėjo imti.
– Atsiprašau?
Rebelė krūptelėjusi pažvelgė į arčiausiai stovintį vyrą, kuris palietė jos ranką.
Ištraukusi vieną ausinės kištuką iš ausies ji klausiamai kilstelėjo antakį.
– Taip?
– Ar neketinote išlipti šiame aukšte? – paklausė vyriškis, prilaikydamas lifto duris atviras, jis su didžiuliu susidomėjimu žvilgsniu tyrinėjo jos kūną.
Tylomis atsidususi Rebelė apgailestavo, kad pasidavė impulsui, – reikėjo prieš atvažiuojant čia užsukti namo ir persirengti per rytinę treniruotę vilkėtas aptemptas jogos kelnes bei trumpą sportinę palaidinę. Tyliai padėkojusi pakeleiviui Rebelė prasispraudė pro kitus žmones ir išlipo iš lifto.
Užsimetusi savo jogos kilimėlį ir sportinį krepšį ant peties ji pritildė muziką. Minkštas pilkas kilimas, pertrauktas tik masyvių dvivėrių stiklo durų, tęsėsi, kiek tik užmatė akys, o prie jo derančias pilko atspalvio sienas pagyvino didžiulės spalvingos gėlių puokštės.
Ant plataus vestibiulio sienų kabėjo nišose įtaisyti ekranai, kuriuose puikia vaizdo kokybe buvo rodomi patys talentingiausi pasaulio sportininkai.
Ši vieta priminė šventyklą ir ne tik atrodė prašmatniai, bet ir kvepėjo prabanga.
Rebelė suraukė kaktą. Ėmė galvoti, kad ne ten pakliuvo.
Kiek jai buvo žinoma, tėvas dirbo apskaitininku raštinės reikmenų įmonėje, o ne įspūdingoje ir profesionalioje kompanijoje, kurios darbuotojai šmėkščiojo aplinkui apsirengę brangiais kostiumais ir į ausis įsikišę futuristines ausines. Negalėdama patikėti, kad tėvas, garsiais rėkavimais reiškęs savo neapykantą dėl jos pasirinktos sporto karjeros, galėtų turėti ką nors bendro su tokia vieta, Rebelė žengė link stiklinių durų ir jas pastūmė.
Tačiau durys nesujudėjo. Pastūmusi dar stipriau vis tiek nesugebėjo jų atverti ir nepatenkinta suniurnėjo panosėje.
– Hm, kad patektumėte į vidų, jums reikia tokios, – pasigirdo balsas už jos nugaros. – Arba lankytojo leidimo ir lydinčio asmens iš pirmo aukšto.
Pasisukusi Rebelė išvydo vyrą iš lifto. Šypsena dar labiau nušvietė jo veidą, kai jis jai prieš nosį pamosavo juoda matine kortele. Nenoras ilgiau atidėlioti nemalonų susitikimą su tėvu paskatino ją dar kartą priverstinai nusišypsoti.
– Velnias, turbūt per daug nekantravau čia patekti. Atėjau susitikti su Neitanu Denielsu. Galbūt galėtumėte man pagelbėti ir įleisti į vidų? Esu Rebelė, jo dukra. Buvome susitarę dėl susitikimo, o aš vėluoju…
Rebelė nutraukė savo žodžių srautą ir sukandusi dantis stebėjo, kaip nepažįstamasis neskubėdamas vėl ją apžiūrinėja. Pirštais suspaudusi nertinio, aprišto aplink liemenį, rankoves, Rebelė laukė, kol jis pažvelgs jai į akis.
– Žinoma. Dėl Neito dukters padarysiu viską. Beje, įspūdingas vardas.
Dirbtinai šypsodamasi Rebelė luktelėjo, kol vyras perbrauks kortele