Kvepianti braškėmis. Lori Wilde
>
Pirmas skyrius
Pirmyn – vaivorykštės link
Povas taip išdidžiai nevaikšto, kaip Džebas Vitkombas lipo į laikiną sceną. Kai vyras ant podiumo prisijungė prie gubernatoriaus, jo gražus, įdegęs veidas spindėjo iš pasitenkinimo, o mėlynos akys buvo gundomai primerktos – akių kampučiuose išryškėjo raukšlelės. Baltų darbinių marškinių rankovės, atraitytos iki alkūnių, atidengė raumeningas, plaukuotas rankas, o pieniško šokolado spalvos garbanos valiūkiškai krito ant kaktos.
– Norėdami padėkoti už Jūsų sunkų darbą, pasiaukojimą ir piniginį indėlį atstatant Šv. Mykolo salą, įteikiame Jums pirmąjį humanitarinį Džebo Vitkombo vardo apdovanojimą, – paskelbė gubernatorius Frymontas ir įteikė paauksuotą prizą Vitkombui.
Minioje stovinti Heilė Frenč, sesuo ordinatorė, pabalino akis. Galbūt Vitkombas ir pakerėjo kiekvieną salos gyventoją, tačiau Heilė puikiai matė, kas slepiasi po žavinga šypsena ir seksualiu elgesiu. Iš tikrųjų jis atvyko čia ne pagelbėti Šv. Mykolo salos gyventojams, o tik patenkinti savo ego. Kad ir kur būtų kamera – Vitkombas iš karto atsidurdavo prieš ją.
Fotoaparatai blyksėjo. Žurnalistai uždavinėjo klausimus. Minia plojo.
Heilės geriausia draugė Amaja Redi alkūne bakstelėjo merginai į šonkaulius.
– Nebūk neišauklėta. Plok.
Heilė nenoriai pradėjo ploti, tačiau piktai šnairavo.
– Puikuojasi.
Vitkombas pradėjo improvizuotą kalbą.
– Jis tikras didvyris, – paprieštaravo Amaja. – Be jo Šv. Mykolo sala taip greitai nebūtų atstatyta.
– Jis – egocentrikas.
– Na, žinoma, egocentrikai paaukoja vienerius savo gyvenimo metus tam, kad atstatytų salą, su kuria jų niekas nesieja.
– Kaip tik tai ir turiu omenyje. Su Šv. Mykolo sala jo niekas nesieja. Kas paskelbė jį mūsų išgelbėtoju? Šio vyro motyvai man atrodo abejotini. Ar kada pastebėjai, kad paskui jį visada sekioja pataikūnai?
Amaja gūžtelėjo pečiais.
– Jis gražus, turtingas ir būti šalia jo – smagu. Ir kas nenorėtų būti šalia?
– Viesulo nusiaubtos salos atstatymas – menkas malonumas.
– Tai tu taip manai, tačiau jam kažkaip pavyko, kad visi dirbtų išvien. Štai dėl ko jis apgaubtas dėmesiu, jau nekalbant apie suteiktą apdovanojimą. Jis geba suburti žmones, kad šie darniai dirbtų.
– Jis viską daro dėl dėmesio. Patenkina savo ego.
– O jeigu ir taip? – paklausė Amaja. Ką gi, Heilė šiek tiek šiurkšti, tai jai nebūdinga, tačiau atrodo, kad Vitkombas pažadino joje pačius blogiausius jausmus. – Rezultatas tas pats. Žmonės ir vėl turi namus, o dėl Džebo dosnumo atstatytas būtiniausių paslaugų teikimas.
– Jis impulsyvus.
– O, – Amajos veidą nušvietė ironiška šypsena. – Supratau.
– Ką?
– Kodėl jauti jam priešiškumą.
Heilė sukryžiavo rankas ant krūtinės, pakreipė galvą.
– Gal malonėtum ir mane apšviesti?
– Jis neatitinka tavo lūkesčių.
– Jo atžvilgiu neturiu jokių lūkesčių.
– Negi?
– Jis man – niekas.
– Maniau, kad judu…
– Mes, aišku, kad ne. – Heilė pasišiaušė.
– Tačiau beveik.
Heilės skruostai nuraudo. Taip, prieš porą mėnesių, kai jiedu su Džebu Vitkombu dirbo ligoninės atstatymo komitete, ji vos su juo nepasimylėjo. Laimei, tai neįvyko.
– Palauk, – Amaja spragtelėjo pirštais. – Ne Džebas Vitkombas neatitinka tavo lūkesčių. Tai tu pati. Pyksti ant jo, nes pati pažeidei savo etikos kodeksą, kai jūs…
– Nebekalbėkime apie jį, gerai? – Norėdama užčiaupti Amają, mergina tyčia nukreipė savo dėmesį į sceną.
Džebo rankose buvo mikrofonas. Vyras žingsniavo išilgai scenos, aistringai dėstė auditorijai savo viziją, kokia Šv. Mykolo sala gali tapti. Heilė žinojo, koks pavojingas gali būti jo užsidegimas. Nors ir trumpam, tačiau vyrui pavyko ją apkerėti. Bežingsniuodamas jis sustojo, įdėmiai pasižiūrėjo į minią ir jo žvilgsnis sustojo prie Heilės.
Jų akys susitiko vos sekundėlę, Heilei užspaudė gerklę. Velniai griebtų, ji neturėtų nukreipti žvilgsnio!
Džebas atlaikė įsmeigtą žvilgsnį, šiek tiek primerkė akis, o jo balse pasigirdo gundantys atspalviai. O galbūt Heilei taip tik pasirodė.
– Kadangi tai paskutinė mano viešnagės Šv. Mykolo saloje diena, ta proga savo jachtoje rengiu vakarėlį ir jūs visi esate kviečiami, – pareiškė Džebas.
Susirinkusi minia džiaugsmingai pritarė šūksniais.
Jis mestelėjo mikrofoną gubernatoriui ir išdidžiai, bet kartu ir nerūpestingai nulipo nuo scenos, pataikūnų būrelis nusekė paskui jį. Aplink susispietė žmonės, jie tapšnojo jam per nugarą, siekė paspausti ranką, tačiau atrodė, kad vyras turėjo tikslą.
Heilei prireikė kelių sekundžių, kad suprastų, jog Džebas eina prie jos. Dieve, ne!
Ji apsisuko. Nebūtų sunku pradingti šioje minioje. Skubėjo. Koja įsipainiojo į ant žemės ištiestą elektros laidą ir mergina suklupo. Žiūrėk, kur eini, Frenč! Ištiesdama delnus, ji bandė išsilaikyti, tačiau nepavyko – išsitiesė ant grindinio. O, kaip jai nepatinka būti pažeidžiamai!
Už nugaros pasigirdo pažįstamas kikenimas. Džebas jau stovėjo virš jos. Merginai net nespėjus greitai atsikelti, Džebas rankomis apvijo jos liemenį ir atsargiai pastatė ant kojų, nuo vyro sklindantis citrusų kvapas apgaubė merginą.
– Atsargiau, brangioji, – tyliai pasakė ir pasilenkė, kad nuvalytų nuo merginos kelių purvą.
Heilė nusisuko nuo jo vos pajėgdama kvėpuoti – nekentė savęs už tai. Šalin rankas, nenaudėli! Blogiausia, kad jai nepavyko nusukti žvilgsnio.
Štai jis čia stovi priešais, taip arti: balti marškiniai, prigludę žalsvos spalvos šortai, buriavimo kepuraitė ir laisvalaikio bateliai – apranga sudarė labai turtingo, vėjo nugairinto buriuotojo įvaizdį. Tarytum visas pasaulis pradingo – buvo tik jiedu.
Šviesiai mėlynos vyro akys pašaipiai žiūrėjo į merginą. Ta ironiška šypsena Heilę visada nuginkluodavo. Šį kartą ji neužkibs. Tik ne antrą kartą. Nieku gyvu! Jokiu būdu! Jis juk galų gale išvyksta iš salos. Valio! Nebeteks jo daugiau matyti.
– Juk tu ateisi į mano vakarėlį? – Džebas lengvai pirštais perbraukė jai per petį.
Nieku gyvu!
– Be tavęs vakarėlyje nebus linksma, – tęsė.
– Turiu išsitrinkti galvą, – pamelavo Heilė. Kita vertus, kodėl pamelavo? Galbūt išsitrinks. O kartu ir šį vyrą iš savo galvos.
– Tau tereikia atsegti kelis segtukus. – Džebo pirštai nuo pečių pakilo prie plaukų, tvirtai surištų į kuodą. Tai buvo labai intymus gestas. Vyras vieną paskui kitą ištraukė visus plaukų segtukus – ant pečių laisvai nukrito garbanos. – Taip geriau.
Heilė staiga mestelėjosi atgal, pulsas pasiutusiai tukseno. O, ne! Tik ne tai! Tau negalima taip elgtis.
Iš akių matėsi, kad vyras linksminasi. Jis žinojo, kad privertė ją pasijausti nepatogiai ir tuo mėgavosi.
– Esu švarių plaukų šalininkė. Turiu taisyklę – trinkti juos kiekvieną dieną, – Heilė išdidžiai pakėlė smakrą.
– Žinau, – sumurmėjo vyras. Balsas buvo šiltas ir malonus. – Tau patinka tavo taisyklės.
Ir kuo jis dedasi, mano ją pažįstąs? Vien tik tai, kad jie vos… Na, nereikia kreipti dėmesio į tai, kas vos