Tai, kas uždrausta. Stefanie London
>
Pirmas skyrius
Skaičiai neteisingi. Na, tai ne visai tiesa – skaičiai buvo teisingi, tik Eliza Džonson tikėjosi kitokio rezultato. Tie skaičiai reiškė, kad ji vadovauja ne sėkmingai, klestinčiai baleto studijai. Jie taip pat reiškė, kad šią savaitę jai teks tenkintis keptomis pupomis ir skrebučiais. Dar blogiau – tie skaičiai tikrai nežadėjo pagerėjimo artimiausiu metu.
Ji parėmė smakrą delnu ir nusivaipė žiūrėdama į prieš akis mirgančias skaičių eilutes. Gal vis dėlto apsieis be pupelių ir pasičiups butelį vyno.
– Pradėsi žvairuoti, – sučiulbėjo Džasmina Bel, geriausia Elizos draugė ir darbuotoja, nusimaudama blauzdinukes. – Visada maniau, kad skaičius reikia palikti profesionalams.
– Ką bandai pasakyti? – ji pakėlė akis nuo dokumentų apsimestinai įsižeidusi, o Džasmina kvailai šyptelėjo.
– Ak, nieko… tik prisiminiau jauną merginą, kuri suvaidino panikos priepuolį, kad išvengtų matematikos egzamino.
– Niekas nieko nevaidino, – Eliza užvertė aplanką su prastos jos finansinės padėties įrodymais ir įgrūdo jį į stalčių. Nematyti, negalvoti. – Panika buvo tikra.
– O kaip tas kartas, kai pasitelkusi ekshibicionizmą bandei apžavėti savo matematikos korepetitorių, kad paruoštų už tave namų darbus?
– Dariau tai ne dėl matematikos, o dėl jo – jis buvo išties žavus. Deja, mano krūtinė buvo per maža, kad jį įtikinčiau… – Nužvelgusi savo berniukišką figūrą ji susiraukė. – Nedaug kas pasikeitė.
– Tai balerinos prakeiksmas, – Džasmina apsiavė baleto batelius ir sukišo blauzdinukes į krepšį. – Šiaip ar taip, tam Dievas išrado didinančias liemenėles.
– Amen.
Plokščia krūtinė mainais už skulptūriškas kojas ir tvirtutėlį pilvą, kuo garsėjo balerinos. Mokymosi metai ir trumpa karjera Australijos baleto teatre būtent tai Elizai ir davė. Jos kūnas buvo gražus, bet skirtas ne vyrams vilioti.
– Rimtai, kodėl nepasisamdai buhalterės?
Eliza beviltiškai troško atsikratyti šito darbo. Džasmina teisi: skaičiai – tikrai ne jos sritis. Blizgučiai, choreografija ir žmonės… štai kur jos pasaulis. Sudėtis, atimtis, daugyba – ne visai.
– Taip, turėčiau apie tai pagalvoti, – sutiko Eliza, mintyse atmesdama pasiūlymą. Ji stengėsi nuslėpti Elizos Džonson baleto mokyklos finansinę padėtį; nenorėjo, kad Džasmina ar kuris kitas mokytojas nerimautų dėl savo darbo vietos… ar jos pačios.
– Nori, kad prieš išeidama padėčiau susitvarkyti?
Eliza papurtė galvą.
– Drožk namo ir pasimėgauk tuo gražuoliuku.
Žengdama pro duris Džasmina pamojavo ir studijoje Eliza su savo rūpesčiais liko viena. Ji privalo sugalvoti, kaip išsaugoti šokių mokyklą, vis sparčiau tirpstant santaupoms.
Elizą apgaubė studijos tyla. Ji pajuto nuovargį po ilgos, treniruočių ir administracinių reikalų, neišvengiamų vadovaujant verslui, kupinos dienos. Buhalterinėmis knygomis pasirūpins rytoj. Šįvakar ji įsitaisys ant sofos su taure raudonojo vyno ir gera knyga. Su taure pigaus raudonojo vyno ir gera knyga.
Eliza čiupo šluotą ir ėmė šluoti studiją. Ji negali pernelyg savęs smerkti. Sakoma, kad smulkusis verslas dažnai patiria sunkumų per pirmuosius penkerius metus, o jos studijai treji sukaks po mėnesio. Jai pavyks susidoroti.
Turi pavykti. Jai reikia mokėti už motinos vaistus ir gydymą. Privalo susidoroti.
Garsus pokštelėjimas prie studijos durų privertė Elizą pašokti.
– Džese? – jos balsas aidu atsimušė nuo veidrodžių sienos.
Nesulaukusi atsakymo Eliza patraukė į laukiamąjį. Nuo įtampos ant kaklo pasišiaušė plaukeliai, ji tvirčiau suspaudė šluotos kotą. Kažkas čia yra.
– Sveiki? – pamėgino dar kartą.
Prie registratorės stalo stovėjo aukšta figūra, vyras. Jo didelis kūnas buvo įspraustas į ankštus džinsus ir baltutėlius marškinius. Tamsaus šokolado spalvos plaukai trumpi, stilingai pakirpti. Tą kūną ji būtų atpažinusi bet kur, o medumi kvepiančių miškų ir cinamono kvapas suvirpino jos jusles ir akimirksniu nubloškė į praeitį.
– Kolai?
Ji galėjo pasielgti dvejopai, tačiau nė vienas variantas neatrodė itin geras. Eliza galėjo skelti antausį, kaip jau yra kartą padariusi – kai jis pasakė, kad išvyksta. Arba galėjo apsimesti, kad visiškai jį pamiršo ir šis netikėtas apsilankymas jai nieko nereiškia.
Ar per penkerius metus ji spėjo visiškai jį pamiršti? Šis klausimas nedavė ramybės Kolui Hilamui, kai jis pasuko išnuomotą automobilį į vieną iš pramoninių gatvių šiaurinėje Melburno dalyje. Turėjo užduoti sau šitą klausimą, nes jei nesusitelks į pokalbį su Eliza Džonson, ims galvoti apie daug tamsesnius dalykus.
Įvažiavęs į šokių studijos aikštelę, jis sustojo netoli kito, vienintelio aikštelėje esančio automobilio. Iš išorės studija buvo visai nepanaši į tokią, kokią jis įsivaizdavo. Jokių kaspinų, jokių šiugždančių, erzinančių ir kartu patrauklių dalykėlių, kurie jam siejosi su mėgstamiausia balerina.
Buvusia balerina…
Jis atidarė automobilio dureles ir išlipo palikęs sportinį švarkelį ant keleivio sėdynės. Saulė jau leidosi ir dangus nusidažė raudona ir padūmavusio aukso spalvomis. Jis buvo pamiršęs, kokia nuostabi Australija vasarą. Nuo karščio dilgsėjo kaklo oda, per įsitempusius nugaros raumenis nuriedėjo prakaito lašelis. Kolas pasitrynė įsitempusius raumenis tikėdamasis, kad įtampa atslūgs.
Jis žengė per automobilių aikštelę po batų padais čežant žvyrui ir su trenksmu atidarė studijos duris. Jei ir ketino Elizą nustebinti, jam tai nepavyko. Šiaip ar taip, subtilumas jam nebūdingas.
Nuotraukos ir mergaitiškos įvairiausių rožinės spalvos atspalvių dekoracijos dengė visą sieną. Neseniai darytoje nuotraukoje buvo įamžinta šalia motinos stovinti Eliza su didele gėlių puokšte. Jis pajuto gerkle kylantį gumulą.
Kolas nepaskambino perspėti apie savo apsilankymą. Jis nė nespėjo išsikrauti lagamino. Prieš leisdamasis į kelią tik palindo po dušu. Kolas dėl jos reakcijos nerimavo labiau, nei norėjo. Jis nuolat sudarinėjo verslo sandorius su pasaulio galingiausiaisiais, o baiminosi smulkutės balerinos įniršio.
– Kolai? – nuo jos švelnaus, kimaus balso pilvą užliejo šilumos banga.
Jis pasisuko stebėdamasis, kaip smarkiai ir kartu mažai ji pasikeitė. Nė vieno papildomo gramo riebalų ant jos smulkaus kūno, o ir žibančių pilkų akių žvilgsnis visai toks pat, kokį prisiminė. Ji pasitrumpino plaukus, dabar jie krito ant pečių. Jam palengvėjo pamačius, kad ugnelės tose veriančiose akyse per šiuos metus neišblėso.
– Ele.
– Eliza, – pataisė ji, jos tonas bylojo apie atsargumą, budrumą. – Jau seniai nebesu Elė.
– Man tu visada būsi Elė.
Ji suspaudė lūpas.
– Gali vadinti šunį kate, bet jis vis tiek bus šuo.
– Panašu, kad kažkas nepraleidžia kasdienių Konfucijaus skaitinių.
Ji prisimerkė susikryžiuodama rankas ant krūtinės.
– Kas atvedė tave į Melburną?
Jos įtarumas žeidė, juk jie buvo beveik šeimos nariai, nors Kolas visada troško daug daugiau. Deja, prieš penkerius metus jųdviejų ryšys nutrūko. Jis sugrįžo, nes turėjo dalyvauti savo tėvo, smurtautojo ir veltėdžio, laidotuvėse. Bet apie tai geriau neužsiminti.
– Verslas.
– Gera žinoti, kad niekas nepasikeitė, – jos veidas sušvelnėjo, bet ant krūtinės sukryžiuotos rankos bylojo apie sieną tarp jųdviejų. – Pameni, vien tik darbas ir jokių žaidimų, pavertė Kolą nuobodžiu berniuku.
– Šiomis dienomis neturiu laiko žaidimams.
– Bet turi laiko seniems pažįstamiems