Netikėtos permainos. Эбби Грин
>
1
Rauzės Omali širdis daužėsi. Ji suprakaitavo, delnai sudrėko, o galva svaigo. Visa tai rodė, kad ją, sėdinčią ant unitazo viename prabangiausių Manhatano viešbučių, apėmė panika, jos jausmai ir kūnas nugarmėjo į pražūtį.
Prabangi aplinka viską dar labiau apsunkino. Priminė, kad jos čia neturėtų būti. Ir kad šis pasaulis – ne jai.
Atvaizdas veidrodyje ant tualeto kabinos durų buvo visai svetimas. Elegantiška nepažįstamoji, suglostyta šukuosena. Iš prigimties garbanoti, pečius siekiantys šviesiai rausvi plaukai buvo lygūs ir blizgėjo, įmantriai susukti pakaušyje.
Rauzė anksčiau neatkreipdavo dėmesio į savo kaklą, bet dabar pripažino, kad jis visai dailus.
Tik viršutinė jos veido dalis buvo matoma, nes apatinę dengė subtiliai puošni, paauksuota, juoda kaukė. Jos akys žibėjo, atrodė išsigandusios ir žalios, lyg būtų karščiavusi. Lūpos nuteptos ryškiai raudonais dažais.
Ji priglaudė delną prie degančio skruosto.
Akimirką pajuto palengvėjimą. Štai kas: ją užpuolė gripas. Nekreipdama dėmesio į vos girdimą balselį, kuždantį, kad dabar neįprastai šilto pavasario Niujorke vidurys, padarė išvadą, kad greičiausiai negalės niekam rodytis, nes savo mikrobais užkrėstų pačius svarbiausius Manhatano žmones.
Bet, kai jau ketino stotis, kai veidrodyje sutvisko juoda jos suknelė, atsivėrė tualeto patalpos durys ir jaudulio kupinais balsais čiauškėdamos įėjo kelios moterys. Rauzė ir vėl atsisėdo, pasidavusi tuštumos jausmui.
Žinoma, gripu ji nesirgo.
Bet dar nesijautė pasiruošusi su kuo nors bendrauti. Laimei, sėdėjo kabinoje, labiausiai nutolusioje nuo durų. Luktels, kol jos išeis.
Viena iš moterų – Rauzė spėjo, kad įėjo dvi, – kalbėjo neapdairiai, garsiai šnabždėdama.
– O, Dievulėliau. Matei jį? Na, žinau, kad jis labai aistringas… bet ar tikrai? Regis, aš ką tik susijaudinau.
Kita atsakė sausai ir pašaipiai.
– Na, vis tiek tai veltui. Visi žino, kad jis nieko nenori girdėti apie palikimą, testamentu jo šeimos paliktą vaikui, kurio jis susilauktų. Jis net pasikeitė pavardę, kad atsiribotų!
Jos draugė negalėjo patikėti.
– Kas, po šimts, atsuktų nugarą milijonams ir pavardei, žinomai nuo septyniolikto amžiaus?
Rauzė pajuto įtampą. Ji puikiai žinojo, kas jis, – pats negarbingiausias vakaro vyras. Zakas Valentis. Jis buvo čia. Rauzė tikėjosi, kad nepasirodys. Bet jis atėjo. Ir jos širdis vėl pradėjo daužytis.
Moterys liežuvavo, šiugždendamos savo rankines.
– Visi manė, kad jam pakriko nervai ar nutiko kažkas panašaus, kai Adisoną Karmaikl paliko prie altoriaus, bet tas vyrukas tikrai pakilo iš pelenų.
Balsai pritilo, todėl Rauzė pajuto, kaip ištempė kaklą, mėgindama išgirsti.
– Kalba, kad dabar jis yra turtingiausias ir geidžiamiausias Jungtinių Valstijų vyras.
– Bet ar tu pajutai jo nuotaiką? Tikrai abejingas… ir paniuręs. Tarsi sakytų žiūrėk, bet neliesk.
Kitas balsas nuskambėjo svajingai.
– Žinau… Tie susimąstę rimtuoliai velniškai patrauklūs.
Buvo girdėti, kaip kažką purkštelėjo, gal kvepalus, ir pašaipiai prunkštelėjo.
– Man atrodo, taip yra dėl to, kad jis atrodo lyg vaikščiojanti aukso kasykla kiekvienai moteriai, siekiančiai susilaukti jo vaiko. Gal jam ir nereikia šeimos turtų, bet aš jų tikrai neatsisakyčiau, o kas susilauks jo kūdikio, gaus ir garsųjį Lindon Holtų palikimą.
Nuaidėjus žodžiams Rauzė kaipmat tą akimirką prarado pusiausvyrą ir bildėdama atsitrenkė į tualeto kabinos duris. Iš baimės įsitempė, kai tualete įsivyravo nejauki tyla, paskui išgirdo greitakalbe beriamą šnabždesį ir skubų aukštakulnių kaukšėjimą moterims išeinant.
Ji vėl įsitaisė ant unitazo ir pasitrynė petį, kuriuo trinktelėjo į duris. Nerimas augo. Kaip tos moterys ir sakė, Zakas Valentis tikriausiai buvo pats blogiausias tėvas vaikui, nes šauniai susitvarkė dokumentus ir atsiribojo nuo savo šeimos – niekas nežinojo kodėl. Tačiau neišsemiamos spėlionės, kodėl taip nutiko, netilo. Jis neatvyko ir į prieš metus mirusio savo tėvo laidotuves.
Po atsiskyrimo ir jo tėvo mirties nauja Lindon Holtų istorija buvo nutekinta spaudai. Ji atskleidė, kad Zako vaikas, mergaitė ar berniukas, paveldėtų visą Lindon Holtų turtą vietoj Zako, be abejonės, jei tik nešiotų Lindon Holtų pavardę. Dauguma žmonių manė, kad testamento smulkmenos buvo paskelbtos tyčia.
Todėl dabar, jeigu Zakas Valentis būtų vaiko tėvas, pajustų nemenką spaudimą pripažinti teisėtą palikimą, o vaiko motina turėtų teisę spręsti – net duodama vaikui pavardę… Zakas viską puikiai žinojo: net ir tai, ko nebuvo parašyta testamente.
Rauzė kaip tik prisiminė priežastį, dėl kurios ji buvo čia. Ketino šaltakraujiškai sugundyti Zaką Valentį, vieną geidžiamiausių pasaulio viengungių, o jos tikslas, kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų, buvo pamėginti nuo jo pastoti.
Rauzės mintys iš naujo užvirė prisiminus, kam ji ryžosi. Tik dabar, prabėgus vienai dienai, nerimas ir baimė, privertę ją apsispręsti, truputį sumažėjo, grąžino į negailestingą tikrovę. Ji suvokė, kad pasirašė sutartį su velniu.
Rauzės pokalbis su darbdave, ponia Lindon Holt, tebebuvo gyvas atmintyje – kaip ir gyvos, gražios, šaltos it ledas, mėlynos moters akys.
Zako Valenčio motina kilstelėjo pasirašytą sutartį:
– Dabar, Rauze, esi įsipareigojusi laikytis šios sutarties sąlygų. Jeigu pastosi nuo mano sūnaus ir vaikui gimus duosi jam Lindon Holtų pavardę, jis paveldės viską. O kai aš gausiu tavo nėštumo įrodymą, tavo tėvas keliaus į kliniką ir sulauks pačios geriausios priežiūros.
Ponia Lindon Holt tęsė:
– Bet jei sulaužysi sutartį ir kam nors atskleisi smulkmenas, tave įnirtingai persekios mano teisininkai. O jeigu susilauksi vaiko, bet nesilaikysi sutarties sąlygų, aš tave sutriuškinsiu. Nemanau, kad reikia priminti, kad teisiniai nesutarimai tarp manęs, – ji skvarbiu žvilgsniu nužvelgė Rauzę nuo galvos iki kojų, – ir tarnaitės nėra tai, kur tu norėtum veltis.
Reikalo rimtumas pribloškė Rauzę. Ji leptelėjo:
– Kodėl, po galais, manote, kad toks vyras kaip jūsų sūnus galėtų atkreipti į mane dėmesį?
Vyresnė moteris loštelėjo atgal ir primerkė gudrias akis.
– Toks visko pertekęs cinikas kaip Zakarijus?.. Jis atkreips dėmesį. Jis pastebės tokią skaisčiaveidę gražuolę kaip tu. Tau tereikia pasirūpinti tuo, kad jis pastebėtų.
Grįžusi į tikrovę Rauzė pažvelgė į save veidrodyje. Nesijautė nei skaisčiaveidė, nei graži. Jautėsi kvaila, susitepusi. Rėžianti akį. Iškaitusiais skruostais ir raudonais lūpų dažais nuteptomis lūpomis. Pasibjaurėjusi sugniaužė popierinę servetėlę ir nusibraukė lūpas.
Ji negali to padaryti. Nereikėjo pritarti tokiam keistam sumanymui.
Atsistojo pasiryžusi išeiti ir pranešti poniai Lindon Holt, kad susirastų kitą merginą, kuri apsiimtų įgyvendinti šią beprotišką idėją. Bet kaipmat prisiminė priežastį, dėl kurios sutiko, pasijuto it gavusi antausį ir vėl apsunkusi atsisėdo.
Jos tėvas. Skausmo perkreiptas veidas. Išblyškęs. Praradęs viltį. Pernelyg jaunas, kad mirtų penkiasdešimt dvejų, nesulaukęs gyvybiškai reikalingos operacijos.
Su privalomuoju sveikatos draudimu operacija buvusiam vairuotojui ir vargingai gyvenančiai kambarinei tebuvo graži svajonė.
Gryna tiesa, kad ponia Lindon Holt pasinaudojo savo pranašumu, pasitelkusi Rauzės baimę ir nerimą. Rauzės tėvas dirbo pono Lindon Holto vairuotoju, kol tasai pasimirė, ir tada ponia pasamdė naujus darbuotojus, seniesiems tepasakiusi ačiū už ilgus darbo metus. O Rauzei pavyko išsaugoti darbo vietą ir tuo metu ji jautė didžiulį palengvėjimą.
Netrukus jos