Pašėlęs detektyvas. Juokingas detektyvas. StaVl Zosimov Premudroslovsky

      Jaunas Ottila, įgydamas šią genties patirtį, tiksliau, išlaikė egzaminus: šaudymas iš lanko, metimas iš tomahaw, “lipimas ant lagaminų” lipimas, kuris leido jam užlipti tiek lygiomis vertikalėmis, tiek spuogų pagalba. Jis taip pat galėjo mesti abi kojas per savo ar kitų ausis ir, laikydamasis ant grindų ant abiejų rankų, galėtų šokti šoktelę iš čiaupo, atlikti trigubą šuoliuką aukštyn, į šoną, į priekį, atgal ir neliesdamas grindų. Jis išmoko sutramdyti kates, šunis ir kitus įkandusius bei ėdančius gyvūnus, įskaitant uodus, bedbugs, utis ir pilkšvai lokius.

      Po to, kai Ottila buvo išsiųsta jo paties prašymu ir dėl motinos ligos, jis buvo išsiųstas į Vidaus reikalų ministeriją kaip tarnautojas – Maršalo adjutantas, kurio jis niekada nebuvo matęs savo akyse, o tik girdėjo jo balsą per radiją ir specialų telefoną. Po trisdešimt dvejų metų jis buvo perkeltas į Sokolovo Ruchey kaimą Leningrado srityje ir Sankt Peterburge, Liubano geležinkelyje, dėl supjaustytų administracinių aparatų.

      Jie skyrė jam trobelę, buvusią profesinę mokyklą. Pirmoji trobelės pusė užėmė patalpas būstui apgyvendinti, o antroji buvo skirta kaip stiprioji pusė.

      Tada Ottila Aligadzhievich sėdi savo kabinete ir rašo ketvirčio, o paskui iš karto metinę ataskaitą. Jis skuba, daro klaidas, painioja žodžius kalbomis ir žinojo keliolika jų, tarp jų: prancūzų, gimtoji giminė, penkios skirtingos sovietinės kalbos, lotynų, šnekamoji rusų kalba, rusų literatūra, rusų fenja, rusų benamiai, tardytojo kalba ir kitos.

      Jis rašo, rašo, o tada dešimt metų sūnus ateina į savo kabinetą:

      – Tėve? – kukliai vaikiškai paklausė šimto trisdešimties centimetrų dešimties metų sūnaus Izya.

      – Ką, sūnau? – nekėlęs galvos, atsakė devyniasdešimt devynių centimetrų tėvas Ottilas.

      – Tėti..? – Izija dvejojo. Tėvas vis dar rašė.

      – … gerai, kalbėk?! paklausė tėvas.

      – Tėti, aš pažiūrėjau į langelį čia, ne?!

      – O kas?

      – Kai kurie žodžiai man ten neaiškūs…

      Ottila pažvelgė į sūnų tėviškai, nenuleisdama galvos, pakėlė kojas ant specialios kėdės su laiptų turėklais ant šoninių kojų, atsistojo, pasisuko ir atsisėdo ant stalo. Jis meiliai pažvelgė į sūnų pro akinius, paleido juos ant nosies galiuko ir paprašė, pažvelgdamas į sūnaus akis ir nepakeldamas galvos, dėl ko skaudėjo galvą ir kaklą. Jis pažvelgė į visus iš apačios į viršų. Tai taip pat pažeidė jo pilietinę padėtį. Ir dar daugiau priešais sūnų, kuris užaugo kaip paprastas vaikas. O dabar, sėdėdamas ant stalo, jis galėjo net įbrėžti juoduosius antakius.

      – O kokie žodžiai tavęs nesupranta, sūnau?

      – Na..: Prezidente, kažkokia valdžia, FSB.. kas tai? Mes dar neperėjome per istoriją. Ar taip, laikinai.

      – Ar jūs šiuo laikotarpiu tik prokuratūrinė mokykla. – šypsojosi tėvas, nusiėmė akinius ir lengvai suspaudė juos į kumštį, kurį paskui atsirėmė į stalo viršų. Kita ranka jis sumušė sūnui ant peties ir trinktelėjo jam didžiulę pliką galvą, o tai nebuvo žmogiškai žmogiška.

      – Na, klausyk, – atsiduso tėvas, – prezidentas mūsų šeimoje esu aš, šiek tiek galios yra tavo motina. Na, ji, tu žinai, ką jis daro… Neleidžia atsiduoti, patikrina pamokas.

      “Pašarai”, – pridūrė Izya.

      – Ne maitina, bet ruošia maistą. – pridūrė tėvas.

      – O kas tada maitina?

      Tėvas žvilgtelėjo į savo siauromis akimis senelio kairiąją akį, paskui į plačiąją akį, kurią sūnus gavo iš savo prosenelės. Jie sako, kad ji buvo kinė, bet tik rusifikuota. Taip tvirtino jo žmona; juosmens aukštis, svoris ir plotis dviem šimtais. Be to, šviesiaplaukė ir mėlynomis akimis, skirtingai nei raudonplaukis tėvas.

      – Aš tave visus maitinu! – išdidžiai ištaręs tėvas atsakė ir iškišo jam krūtinę. Jo veidas tapo išmintingas.

      – O kas yra močiutė? – paklausė sūnus, rinkdamas nosį.

      – Nesirinkite savo nosies, sūnau, šiandien nėra kalnakasio diena, – ir švelniai nuėmiau ranką nuo sūnaus galvos, -.. Mūsų močiutė yra KGB. Senasis gimtasis KGB.

      – O kas yra KGB? – sunelis sunerimęs.

      Tėvas paleido sūnaus ranką ir, atitraukęs nuo sūnaus, spoksojo kaip avinas į naujus vartus, į Dzeržinskio portretą.

      – KGB yra tas pats, kas FSB. Tik sena kaip močiutė. Ir sąžininga, ne tokia, kaip dabar, viskas sugadinta… Apskritai, močiutė yra FSB…

      – KGB … – sūnus pataisė ir, susukęs į šnervių gilumą sauso snarglio kalaviją, išsitraukė, pažvelgė į jį ir, įkandęs kumščius, išspyrė, raukšlėdamas nosį. – phew.., sūrus.

      – NENAUDOK stirnos, kad mama tavęs nemaitina?! – piktinosi