Būk mano, Andželika. Дэни Коллинз
trumpam atsitraukti, ji atsikvėpė ir išspaudė aimaną.
Kasimas suurzgė ir nuleido lūpas ant kaklo, suimdamas jos klubus ir prispausdamas prie savęs, neslėpdamas akivaizdžių ketinimų.
Andželika nesipriešino, jautėsi užvaldyta akimirkos. Buvo pratusi, kad ją arba vertina kaip trofėjų, arba garbina kaip deivę ant pjedestalo. Joks vyras jos nebučiavo taip, tarsi ne šiaip norėtų, bet iš tikrųjų geistų. Tai buvo tikra.
Žemiška ir gaivališka.
Gryna.
Andželika atlošė galvą ir leido plaukams laisvai kristi sruogomis ir galbūt taip ji pasidavė, bet ne jam. Pasidavė tam. Jiems. Ką jiedu kartu kūrė.
Andželika sumurmėjo kažką, kas nuskambėjo kaip užkeikimas, ir vyro lūpos atsitraukė nuo raktikaulio, nusileido ant nėriniuotos liemenėlės.
– Taip, – Andželika aiktelėjo, trokšdama, kad Kasimo lūpos apžiotų jos krūtį. Jautėsi tokia pilna ir kieta. Kai jo rankos pakilo prie krūtinės ir apvedė liemenėlės kraštą…
Palauk.
– Nereikia… – skubėjo sustabdyti Andželika, bet Kasimas jau suėmė sidabrinę pakabučio plokštelę, kad permestų papuošalą per petį.
Kasimas jau grimzdo į susijaudinimo liūną ketindamas pasimylėti su nepakartojamai aistringa moterimi.
Bet tada atsivėrė durys ir į vidų sugužėjo ginkluoti vyrai.
Širdis sprogo.
Kasimas slėpė Andželiką už savęs, bet ši pasipriešino.
– Man viskas gerai! – šaukė ji. – Orchidėja, orchidėja! Atsitraukite. Orchidėja!
Ji iškėlė rankas, tarsi taip galėtų atremti kulkas, ir stengėsi atsidurti priešais Kasimą, lyg galėtų apsaugoti jį švelnia, liekna figūra. Tačiau Kasimo kraujyje adrenalino buvo ne mažiau nei pas įsiveržėlius. Jis globėjiškai apsivijo Andželiką rankomis, o smegenys pavėluotai suprato, kad priešais save mato tuos pačius apsaugos darbuotojus, kurie jį čia palydėjo.
– Man viskas gerai, – vis dar virpančiu balsu tvirtino Andželika. – Atsitraukite. Kalbu rimtai, – ji pažvelgė į išsigandusį pusiau nuogą Kasimą. – Paleisk mane, kad galėčiau viską paaiškinti, – spustelėjo ranka jam petį.
Kasimas taip stipriai laikė ją apsivijęs rankomis, kad teko prisiversti atpalaiduoti raumenis.
– Man viskas gerai, – išsilaisvinusi iš princo glėbio dar kartą patikino apsauginius. Ji kuo aiškiausiai virpėjo. – Tai mano kaltė. Jis apžiūrinėjo mano pakabutį. Turėjau jį įspėti, kad būtų atsargesnis.
Apžiūrinėjo pakabutį? Ji išsitepusi lūpų dažais, skruostai ir krūtinė raudoni. Ją saugantys vyrai nekvaili.
Bet jie profesionalai.
– Antras lygis? – tarė vienas.
– Vandens lelija, ar jūs rimtai? – Andželika nuėjo prie skydelio ir kažką iš naujo nustatė. Atsidususi nužingsniavo prie stalo ir vis dar drebančia ranka pasiėmė išmanųjį telefoną. – Ačiū. Prašau grįžti į savo pozicijas.
Apsaugos darbuotojai įsidėjo ginklus į dėklus ir pasišalino uždarydami kabineto duris.
Paspaudusi telefono vaizdo skambučio mygtuką, ji išsitraukė servetėlę ir pasilenkė prie nedidelio veidrodėlio, kad nusivalytų lūpas.
– Užtruksiu tik sekundę, bet jei padarysiu…
– Oui1, – sudžeržgė vyriškas balsas.
– Bonjour2, Henri, – Andželika pakėlė telefoną, kad matytų ekraną. Vis dar jautėsi kažkur tarp apstulbimo ir gėdos, bet stengėsi drąsiai šypsotis pašnekovui.
Kasimas jautėsi priblokštas. Bučinys buvo toks smarkus ir malonus, jog jis galėjo galvoti tik kaip pratęsti nuo tos vietos, kur jie baigė. Padėk ragelį.
– Je m’excuse
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.