Meilės neapgausi. Barbara Dunlop

      „Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

      1

      Klarksonų pilies gilumoje, iki absurdo vyriškame kambaryje, Dekonas Holtas kaip įmanydamas stengėsi, kad jo veido išraiška nieko neišduotų. Tairelas Klarksonas – paskutinis žmogus pasaulyje, kuriam rodytų savo jausmus.

      – Ar galiu pasiūlyti ko nors išgerti? – nuo riešutmedžiu inkrustuoto baro pasisukęs į Dekoną paklausė Tairelas. Rankoje laikė krištolo grafiną. Dekonas spėjo, kad jame teliūskavo ne vieną dešimtmetį skaičiuojantis vieno salyklo viskis.

      Heil Harbore, Virdžinijos valstijoje, visi gerai žinojo, kad Tairelas mėgsta prabangą.

      – Ne, – atsisakė Dekonas. Nenumanė, dėl ko, nors visą gyvenimą buvo tarsi atstumtasis, šiandien sulaukė tokio kvietimo. Buvo tikras, kad tai ne šiaip mandagumo vizitas.

      Tairelas gūžtelėjo pečiais ir vis tiek pripylė dvi taures. Perėjęs per biblioteką pasilenkė prie kavos stalelio iš tamsios medienos ir pastatė taures priešingose jo pusėse.

      – Jei persigalvotum, – tarė jis ir ranka parodė į du ruda oda aptrauktus krėslus, stovinčius iš abiejų stalelio pusių.

      Dekonas pasiliko stovėti. Buvo pasirengęs viskam.

      – Prisėsk, – paragino Tairelas ir elegantiškai įsitaisė viename iš krėslų.

      Nors jau baigė šeštą dešimtmetį, Tairelas, akivaizdu, vis dar buvo puikios formos. Didžiavosi tankia plaukų kupeta, o raukšlių turėjo tik vieną kitą. Objektyvus stebėtojas pasakytų, kad Tairelas buvo išvaizdus vyras.

      Ir turtingas. Ir protingas. Ir galingas.

      Ir nepakenčiamas.

      – Ko nori? – be užuolankų paklausė Dekonas.

      Heil Harboro gyventojai gali šokti pagal Tairelo dūdelę, bet Dekonas nebuvo vienas jų.

      – Pasikalbėti.

      – Kam?

      Tairelas kilstelėjo taurę ir pasukiojo ją prieš šviesą, krintančią nuo lubų šviestuvų. Įdėmiai žvelgdamas į gintaro spalvos gėrimą tarė:

      – Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt penktų metų Glen Klavitt.

      – Ar tai turėtų padaryti man įspūdį?

      – Bent sužadinti smalsumą. Kada paskutinį kartą ragavai penkiasdešimt metų išlaikyto vieno salyklo viskio?

      – Nepamenu, – Dekonas neketino užkibti ant kabliuko, nors abu puikiai žinojo, kad jis tikrai neįpirktų tokio gėrimo. Be to, niekada taip kvailai nemėtydavo pinigų.

      – Sėskis, berniuk.

      – Aš ne tavo šuo.

      Tairelas kilstelėjo antakį.

      Dekonas tikėjosi, kad Tairelas supyks. Mintyse pasirengė puolimui. Nuo tos akimirkos, kai įžengė pro įspūdingo dydžio pilies duris, laukė nesulaukė, kada galės susipykti.

      – Bet esi mano sūnus, – Tairelas ištarė tyliai, tačiau erdviame kambaryje žodžiai nuskambėjo kaip patrankos šūviai.

      Dekonas sustingo laukdamas, kad aštuonios Klarksonų kartos apsivers karstuose žvangindamos šeimos herbu papuoštais skydais.

      Bandė suprasti, ką sako Tairelo veidas, tačiau jis buvo kaip tuščias lapas.

      – Prisireikė inksto? – paklausė balsu. Tai buvo pirma į galvą šovusi mintis.

      Kaukė nuslinko nuo Tairelo veido ir jis šyptelėjo.

      – Mano sveikata puiki.

      Dekonas neketino klausytis detalių. Jo nedomino nė vienas Klarksonų šeimos narys. Knietėjo apsisukti ant kulno ir visam laikui išeiti pro duris. Kad ir kas vyktų, jam čia nebuvo ką veikti.

      Tairelas turėjo du sveikus teisėtus įpėdinius – sūnus Aroną ir Bo. Iš Dekono jam nieko nereikėjo –bent jau nieko, kas darytų garbę.

      – Gal pagaliau atsipalaiduosi? – paklausė Tairelas, ranka su taure rodydamas į tuščią krėslą.

      – Ne.

      – Užsispyręs kaip…

      – Obuolys nuo obels netoli rieda? – ramiai mestelėjo Dekonas.

      Tairelas nusijuokė.

      Dekonas nustebo. To mažiausiai tikėjosi.

      – Nežinojau, kodėl tikėjausi, kad bus lengva, – pasvarstė Tairelas. – Negi tau nė kiek nesmalsu?

      – Tu man jau seniai nerūpi.

      – Šiaip ar taip, atėjai.

      Dekonas neturėjo kaip atsikirsti. Nors per dvidešimt devynerius metus susikaupė daug neapykantos ir priešiškumo, atėjo, vos Tairelas jį pakvietė. Tikino save, kad tik išgirs paaiškinimą iš vyro, nuo kurio pastojo jo motina ir kuris ją paliko. Tačiau iš tikrųjų jam buvo smalsu.

      Dekonas atsisėdo.

      – Gera pradžia, – tarstelėjo Tairelas.

      – Ko tu nori?

      – Būtina ko nors norėti?

      – Ne. Bet kitaip nebūtum pakvietęs.

      – Turiu pripažinti, esi nekvailas.

      Negi Tairelas tikėjosi, kad padėkos jam už nenuoširdžiai mestelėtą komplimentą. Gali tikėtis, kol pragaras užšals, bet nesulauks.

      – Kodėl aš čia? – Dekonas nepaleido jo nuo kabliuko.

      – Turbūt girdėjai apie Frederiką.

      – Taip.

      Prieš šešis mėnesius jauniausias Tairelo sūnus – Dekono įbrolis, nors jie taip niekada ir nesusipažino – mirė nuo plaučių uždegimo. Sklandė gandai, kad Frederikas vaikystėje krisdamas nuo žirgo stipriai susižalojo plaučius. Be to, susilaužė stuburą ir nebevaldė kojų.

      – Ar žinojai, kad jis gyveno Čarlstone? – paklausė Tairelas.

      Dekonas nežinojo, kur Frederikas gyveno. Tik žinojo, kad baigęs koledžą Frederikas išsikraustė iš namų ir niekada čia negrįžo. Niekam Heil Harbore nebuvo paslaptis, kad jis susipyko su tėvu ir visam laikui paliko Klarksonų šeimą. Mintyse Dekonas žavėjosi tokiu Frederiko poelgiu.

      – Frederikas turėjo du sūnus, – pratarė Tairelas. Jis įdėmiai žvelgė į Dekoną.

      Ši žinia Dekoną nustebino. Nebuvo stuburo traumų ekspertas, tačiau nemanė, kad tokią negalią turintis Frederikas galėjo susilaukti vaikų. Galbūt berniukai buvo įvaikinti.

      Nežinojo,