.

      „Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

      1

      Abiem delnais suėmusi kavos puodelį Ana Grėj atsargiai žengė ant girgždančios verandos grindų ir apsidairė. Kai atvyko čia vakar vakare, salos poilsiavietė besileidžiančios saulės fone atrodė žavingai apgriuvusi, tačiau dieną vaizdas buvo visai kitoks. Daugybė vieno aukšto namukų su verandomis, šalia kiekvieno privatus kiemelis. Turėtų atsiverti gražus vaizdas, bet net ankstyvos gegužės rytinė saulė nesugebėjo Marinos salos poilsiavietės nuspalvinti gražiausiomis spalvomis.

      Iš savo vietos Ana matė beveik visą salą. Administracinės patalpos ir mamos gyvenamieji kambariai buvo čia, puošnioje viloje, pačiame salos centre. Tarp namelių buvo įrengti baseinai, teniso kortai, poilsio zonos. Jei pasistiebtų, pamatytų gilią mėlyną jūrą ir draugiškai mojančias palmes paplūdimyje. Beveik idiliška.

      Beveik… Kol pažvelgi atidžiau ir pamatai už žavesio besislepiančią realybę; nuo namelių sienų besilupančius dažus ir išklerusias žalias langines. Kitados Marinos sala garsėjo vešlia žaluma ir gėlių įvairove, tačiau dabar priminė džiungles, o ne tvarkingą poilsiavietę. Kas nutiko? Nuo tada, kai Ana viešėjo paskutinį kartą per abuelo’s1 laidotuves prieš trejus metus, viskas šiek tiek išbluko, tačiau viešbutį ji vis dar atpažino kaip idilišką, magišką vietą, čia būdama maža vasarą basomis lakstydavo po žolę.

      Sukruto seniai pažįstamas kaltės jausmas. Žinojo, kokia mama nerūpestinga dar prieš sulaukdama ašaromis persunkto skambučio ir maldavimų atvykti ir padėti, turėjo numatyti, kaip viskas baigsis.

      Kaltė dar sustiprėjo. Aną čia atviliojo ne keista panika mamos balse, bet pačios noras pabėgti, noras duoti sau laiko pagalvoti. Jei ne gresianti krizė, ar būtų likusi Oksforde ir leidusi mamai pačiai kuoptis? Žinojo atsakymą į šį klausimą. Kiekvieną kartą, kai jos kalbėdavosi, mama klausdavo, kada Ana ją aplankys, o dukra vis rasdavo priežastį atidėti viešnagę. Per sunku žinoti, kad nė vienas iš senelių jos nepasitiks Marinos saloje. Visai ne dėl to, kad su Sansija nebuvo artimos. Ana puikiai žinojo, kad ir Sansija niekada nebandė susiruošti aplankyti jos.

      Į mamos pagalbos šauksmą ji atsiliepė tik iš savanaudiškų paskatų manydama, kad kelias savaites pailsėti saulėje nuo spaudimo, patiriamo Oksforde, yra būtent tai, ko jai reikia. Žiūrint į aplink sužėlusius krūmus skaudėjo širdį. Pailsėti tikrai nepavyks.

      – Labas rytas, querida2, kaip miegojai?

      – Gerai, ačiū, – Ana atsisuko išgirdusi mamos balsą. – Buvau pavargusi po kelionės, – dukra kritiškai nužvelgė mamą, pastebėjo kelis žilus plaukus tamsiuose, vešliuose Sansijos Garsijos plaukuose, raukšleles apie akis, kurių nebuvo prieš trejus metus. – Kaip tu laikaisi?

      – Viskas nuostabu, – Ana įsitempė pajutusi ją apsivejančias ir prisitraukiančias į glėbį motinos rankas. – Džiaugiuosi, kad esi čia, querida. Seniai matėmės.

      – Taip, na… – žengdama žingsnį atgal Ana tikėjosi išsilaisvinti iš mamos glėbio ir neišlieti kavos. – Buvau užsiėmusi. Knygos ir mokymas… Kas nutiko, mama?

      – Nutiko?

      Mamai tuščiu žvilgsniu apmetus poilsiavietę, Ana nurijo susierzinimą. Taip Sansija Garsija vadovavo – plaukė laiku ir erdve, kaip jai patinka. Niekada nesuprato, kodėl dukrai reikia nepavėluoti į mokyklą ar kodėl reikia lankyti mokyklą, kai lauke šviečia saulė. Kodėl vakarienė turi būti patiekta laiku? Kodėl reikia laikytis grafiko? Dar nesulaukusi nė dešimties metų Ana suprato, kad, jei nori atrodyti kaip kitos šeimos, ji privalo imtis iniciatyvos, pasirūpinti savimi ir seserimi Roza. Spaudė krūtinę. Niekas nepasikeitė; buvo kvaila tikėtis, kad kada nors tai įvyks.

      Sansija netgi su vyru skyrėsi taip lėtai ir svajingai, kad atrodė, jog viskas vyksta netyčia. Ji niekada nepanikuodavo, todėl pagalbos skambutis buvo toks neįprastas. Po jo Ana iš karto nusipirko lėktuvo bilietą ir paliko tėvą, įsipareigojimus ir mokytojavimą Oksforde. Bet dabar Sansija neatrodė įsitempusi. Ana dar labiau susierzino, karštas puodelis degino delną. Neabejotina, Sansija, vos tik dukrai pasirodžius, visą ant pečių gulusią atsakomybę be jokios sąžinės graužaties perleido jai.

      – Viešbučiui, mama. Neatrodo, kad juo kas nors rūpinosi jau nežinia kiek laiko. Kodėl čia viskas taip apleista?

      – Juk žinai, kad mirus tavo abuelo Pedras išėjo į pensiją, paskui jį ir Bonita, o jie šia vieta rūpinosi labiausiai. Sunku rasti, kas juos pakeistų… Žmonių, kuriems rūpėtų, kurie norėtų pasilikti. Viskas nutinka vienu metu, querida. Jei sugenda viena lemputė, sugenda ir kita, tada – tualetas, paskui baseino filtrai, o aš nespėju visko prižiūrėti.

      – Nereikia stebėtis, kad beveik nėra poilsiautojų. – Tikras stebuklas, kad čia iš viso dar kas nors užsuka. – Kodėl anksčiau neprašei pagalbos?

      – Tu tokia užsiėmusi, turi savo gyvenimą, Ana, tavo sesuo taip pat. Nenorėjau jūsų jaudinti. Žinojau, kad kas nors mus išgelbės ir taip nutiko. Šios vestuvės pataisys padėtį, – motina suplojo rankomis. – Pinigai, viešumas! Spindesys! Atkursime Marinos salą tokią, kokia ji buvo, kai buvau jauna, kokią ją puoselėjo tavo seneliai.

      Vestuvės. Magiškas dalykas, sužadinęs motinos viltis. Vestuvės, kurias ji sutiko suorganizuoti vos po mėnesio, nors poilsiavietė tam neparengta. Būtų blogai net ir tada, pagalvojo Ana, jei tai būtų paprastos vestuvės. Tačiau mama nerūpestingai apsiėmė surengti supermodelio ir jos milijonieriaus sužadėtinio vestuves. Šie žmonės tikėjosi penkių žvaigždučių vertos prabangos, o dabar galima skirti vos dvi žvaigždutes.

      – Turėsime daug darbo. Niekas nepageidautų surengti čia savo svajonių vestuvių, ypač ne interneto sensacija, viešai demonstruojanti kiekvieną gyvenimo detalę, – Ana dirstelėjo už savęs, į pusiau pravertas duris, vedančias į biurą. Karjera, leidžiant laiką bibliotekose, gyvenimas, pasižymint kiekvieną pastabą ar sisteminant informaciją išugdė gana neblogus administravimo įgūdžius. Mamai kuo skubiau reikėjo pagalbos tvarkant biudžetą, sąskaitas, sprendžiant rinkodaros ir kitus kasdienius reikalus, o Ana kaip tik galėjo viską surikiuoti.

      Žinoma, dar reikėjo perdažyti, iškuopti ir paremontuoti penkiasdešimt du namelius. Vis dėlto gal Anai neteks susitepti rankų, remonto darbai jai ne prie širdies, o sesuo Roza puikiai moka elgtis su įrankiais.

      – Kada atvyksta Roza? – Anos skrandis, laukiant motinos atsakymo, neramiai susispaudė. Sesers ji taip pat nematė kelerius metus, jos nė nepaskambindavo viena kitai kas savaitę, neparašydavo viena kitai ir socialiniuose tinkluose. Jei Sansija būtų