Lorelė: kas ta žavinga moteris?. Kat Cantrell

      „Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

      1

      Įžengus į pastatą, kuriame įsikūrusi „Leblankų labdara“, apėmė toks pat jausmas, kaip ir anksčiau, kai Ksavjerui tekdavo čia būti, – tarsi eitų į uždraustą vietą. Nors jo pavardė tokia pat, kaip organizacijos įkūrėjos, savo noru jis nė kojos čia nekeltų, o tai apmaudu, žinant, kad pastaruosius tris mėnesius turėjo vaikščioti pro šias duris kone kiekvieną dieną.

      Ir vaikščios dar tris mėnesius, kol baigsis šis pragaras – išbandymas dėl palikimo. Ksavjero tėvas sumanė velnišką planą, kaip užsitikrinti, kad sūnus net ir po senolio mirties dar ilgai šoktų pagal jo dūdelę. Ksavjeras ir jo brolis Valis turėjo susikeisti vietomis, kad gautų palikimą.

      Vadinasi, tie dešimt metų, kuriuos Ksavjeras skyrė „Leblankų brangakmenių“ verslo subtilybėms perprasti, ir dar penkeri, kai perėmė generalinio direktoriaus pareigas ir lenkė nugarą, norėdamas įtikti tėvui, nereiškė nieko. Kad paveldėtų penkis šimtus milijonų dolerių, kuriuos jautėsi jau užsidirbęs, Ksavjeras turėjo atlaikyti dar vieną išbandymą. Tačiau, užuot skyrus kokią nors logišką užduotį, testamente buvo nurodyta, kad Ksavjeras turės tapti atsakingas už lėšų rinkimą vietoj Valio „Leblankų labdaroje“, o brolis – perimti iš jo vadovavimą „Leblankų brangakmeniams“.

      Net praėjus trims mėnesiams, Ksavjeras vis dar imdavo niršti, vos pagalvojęs, kokios neteisingos ir neįgyvendinamos testamento sąlygos. Tėvas jį išdavė, ir taškas. Kol sūnus dėjo visas pastangas, kad užmegztų ryšį su tėvu ir palaimingoje nežinioje galėtų mėgautis tuo, kad yra mylimiausias vaikas, tėvas rezgė planą iš kapo parodyti, kaip iš tiesų nekentė abiejų savo sūnų.

      Tuo požiūriu Ksavjeras ir Valis sutarė. Ši patirtis stebėtinai suartino brolius, šiaip panašius tik išvaizda. Nors ir dvyniai, jie niekada nebuvo artimi, netgi pasirinko visiškai skirtingą karjeros kelią. Valis pasekė motinos pėdomis ir atrado save dirbdamas „Leblankų labdaroje“. Ksavjeras tapo vienos iš didžiausių ir pelningiausių deimantų bendrovių pasaulyje generaliniu direktoriumi ir džiaugėsi, kad neturi nieko bendra su labdaringa veikla.

      Ir viskas veltui.

      Išgirdęs testamento sąlygas, Ksavjeras pasijuto taip, tarsi kas būtų nurėžęs didžiulę dalį jo sielos, ir kol kas jis dar jos neatgavo.

      Kartėlis – per silpnas žodis apibūdinti tam, ką sūnus dabar jautė tėvui. Tačiau pasinaudojo kartėliu kaip degalais. Jis išlaikys šį išbandymą. Juk ne kas kita, o sėkmė yra geriausias kerštas.

      Ksavjeras energingai ėmėsi naujo vaidmens LBL ir… nors iš visos širdies troško pasirodyti kuo geriau, dar nesijautė tvirtai stovintis ant kojų. Atrodė, tarsi tėvas būtų tyčia padalijęs jam prastas kortas. Bėda ta, kad testamente nurodyta, jog dirbdamas Valio darbą, Ksavjeras privalo surinkti tam tikrą sumą – dešimt milijonų dolerių. Nemenka užduotis. Tačiau jis dar nepasidavė ir nė neketina pasiduoti.

      Net šeštą ryto „Leblankų labdaroje“ virė darbas. Maisto atsargų skyrius dirbo septynias dienas per savaitę po penkiolika valandų per dieną. Absurdiška. Šitoks pinigų švaistymas! Savanoriai dažnokai pranešdavo, kad ankstyvą rytmetį nebuvo užsukęs nė vienas žmogus, tačiau jie visada laukdavo įžiebę šviesas.

      Ksavjeras pakeitė šio skyriaus darbo laiką, ir tai buvo vienas pirmųjų iš daugelio jo nurodymų, dėl kurių teko pasigailėti. Vėliau jis juos atšaukė, tačiau aptarnavimo vadovė Mardžorė Liujis, mažytė moteris, kuri tvarkėsi stebėtinai veiksmingai tarytum koks generolas, vis tiek išėjo iš darbo. Žinoma, ji pasakė Valiui, savo tikrajam viršininkui, tą patį, ką ir Ksavjerui, – paaiškino, kad jos motina sunkiai susirgo. Tačiau Ksavjeras žinojo tiesą: Mardžorė jo nekentė.

      Kone visi LBL darbuotojai nekentė, bet tai nieko keisto. Jam pavaldūs „Leblankų brangakmenių“ – jo tikrosios darbovietės, kaip jis pareiškė Mardžorei – darbuotojai jį gerbė. Ar jie jį mėgo? Kas žino? Tiesą sakant, Ksavjerui nerūpėjo; svarbiausia, kad pelnas kas mėnesį augo.

      LBL nėra deimantų pramonė. Niekas, išskyrus jį, jų čia neturėjo, ir jau po pirmos darbo dienos Ksavjeras nustojo segėti „Yacht-Master“ laikrodį. Mardžorė gana prikišamai pasakė, kad žmonės, kuriems padeda LBL, arba pagalvos, kad laikrodis netikras, arba pamėgins jį pavogti, arba pamanys, kad jis, bjaurybė, nejautrus. Arba ir viena, ir kita, ir trečia.

      Todėl dabar pusę milijono dolerių kainuojantis laikrodis dūlėjo papuošalų dėžutėje. Vyras paliko jį ten gulėti, tikėdamasis pelnyti bent lašelį tos mistinės pagarbos, tačiau vietoj to Mardžorė jo kelyje vieną po kitos statė mūrines kliūčių sienas ir dar skatino visus kitus jo nekęsti. Tarsi to būtų negana, pati išėjo iš darbo, palikdama Ksavjerą su maišu rankoje. Tikrąja to žodžio prasme.

      Vakar jis dirbo sandėlyje, krovė į dėžutes produktus, kad alkstantys, kuriems teikė pagalbą LBL, galėtų tiesiog pasičiupti jas ir nueiti. Šeimos pasiimdavo iš anksto paruoštas dėžutes su produktais. Kartą per dieną LBL patiekdavo šilto maisto, tačiau į virtuvę Ksavjeras nelindo. Ten puikiai tvarkėsi maitinimo paslaugų vadovė Dženiferė Sanders, irgi pritarusi populiariai nuomonei, kad Valis neskęsdamas vaikšto vandeniu, tad visos Ksavjero pastangos tiesiog nublankdavo.

      Kaip ir kiekvieną rytą, Ksavjeras įžengė į savo kabinetą, kuris iš tikrųjų priklausė Valiui. Ksavjeras jį suremontavo. Liepė perdažyti sienas ir užsakė naujus baldus. Pagalvojo: jeigu jau teks čia padirbėti, tegu bent sienos neprimena, kad Valis buvo čia pirmas ir jam sekėsi geriau.

      Ksavjerui peržiūrint milžinišką šūsnį popierių, suplaukdavusių vykdant labdaringą veiklą, pro duris kyštelėjo galvą brolis. Ačiū Dievui. Ksavjeras jau buvo pradėjęs abejoti, ar Valis tikrai pasirodys suplanuotame susitikime dėl laisvos aptarnavimo vadovo vietos. Mardžorei piktai trenkus prašymą, dauguma kasdienio veiklos valdymo rūpesčių teko Ksavjerui, todėl jam likdavo be galo mažai laiko, be galo reikalingo lėšų rinkimo renginiams organizuoti.

      Valis pasisiūlė pagelbėti per pokalbį ir Ksavjeras su džiaugsmu griebėsi šio pasiūlymo it skęstantis šiaudo, bet broliui neužsiminė, kaip labai iš tiesų jam reikėjo pagalbos. Jeigu tėvo testamentas jį ko nors išmokė, tai nepasitikėti niekuo, net šeimos nariais.

      – Atsiprašau, vėluoju, – Valis įžengė į buvusį savo kabinetą ir nusivaipė pamatęs sienas, nusibraukė nuo akių per ilgus plaukus. – Jei jau norėjai perdažyti, galėjai išsirinkti kitą, ne vėmalų žalumo, spalvą.

      – Tai šalavijų spalva. Ji ramina.

      Tiesą sakant, nė velnio neramino ir nė nepriminė dažytojo jam parodyto pavyzdžio. Tačiau teks su tuo susitaikyti, nes LBL neturi pinigų tokioms tuštybėms kaip sienų dažymas. Kai Ksavjeras