Konradas Valenrodas. Адам Мицкевич

      Jau šimtas metų baigės, kaip Kryžiokai

      Kraujais pagonių braidydami truko;

      Po jungu kaklą nulenkė Prūsokai,

      Ar, likę žemę, su gyvasčia3 spruko;

      Vokietis vidams tuos sūnus nelaimės

      Gaudė ir žudė pagonis dėl baimės.

      Nemuns Lietuvius nuo Kryžiokų dalo4:

      Ant vieno krašto blizga šventinyčios

      Ir ūžia girios ruimingos5 be galo;

      Ant antro krašto kryžius ant bažnyčios

      Galvą auksinę debesyse remia,

      Rankas išskietęs ant Lietuvos gojų6,

      Lig geisdams visą Palemono žemę,

      Gleby suėmęs, paverst sau po kojų.

      Šiąpus lietuviai, subėgę ant mūšio,

      Meškiniuos rubuos, su kepurėms lušio,

      Kilpinėms rankoj ir pilnu saidoku7,

      Budriai daboja ant žingsnių kryžiokus.

      Anoj vėl pusėj, ant kriaušės pas srovę,

      Tiktai kryžiokas kaip įbestas stovi,

      Akims meruodams priešininkų vietą8,

      Kalba rožančių ir taiso muškietą9.

      Abidvi šalys stovi ant sargybos.

      Ir taip ans Nemuns, kurs dėl vaišinimo

      Glausdavo kitkart broliškas sodybas,

      Dabar jau stojos slenksčiu prapuolimo;

      Nei vienas šiandien be prapulties pelno 10

      Negali peržengt rubežiaus11 smertelno12.

      Tiktai spurguota13 apinio šakele,

      Patraukta Prūsų žilvičio14 gražybe,

      Drąsiai kaip pirma pratiesia rankelę

      Ir, persiritus per srovės gilybę

      Žolių viršūnėms ir šakoms karklino,

      Ant svet’mo krašto mielą apkabina.

      Tik senu būdu lakštangėlės Kauno

      Gojuose Prūsų seseres aplanko;

      Liuosios15 ir linksmos, ant stiebelio liauno16

      Supamos tikiai nematoma ranka,

      Leidžia balselius per gires ir gojus,

      Geisdamos liūdnus palinksmint artojus.

      O žmonės? Žmonės paplūdo kraujuose,

      Iškilo vaidas, vienybė pražuvo,

      Kartais tik meilė, kaip paukštelis liuosi.

      Dar juos suglaudžia. Tokia duja17 buvo.

      Nemune biednas18! Greit per srovę tavo

      Su ugnies kardu trauks minės plešikų

      Ir linksmus gojus, kur gegės kukavo,

      Apnuogs nuo grožės žaliųjų vainikų.

      Trenksmas paukštelį išbaidys iš sodo

      Ir vis, kas yra tavo meilės verta,

      Vis, kur noturos19 ryšiai pasirodo,

      Žmogaus piktybė sunaikins iš karto.

      Tik veidaliotas20 prieš norą piktųjų

      Suglaus giesmelėj širdis milinčiųjų.

      Marijenburgo varpai suskambėjo,

      Trenkė armotai21, bubnai sudrebėjo;

      Išpuolė diena kryžiokams prakilna22:

      Visi komtūrai susirinko mieste,

      Meldžias su širdžia pajautimo pilna,

      Idant23 jų ūmus24 Dievs teiktus apšviesti

      Dėl išrinkimo sav gadniausio25 vado,

      Nes perdetinį šiandien kelti žada.

      Diena ir antra praeina ant rodos,

      Tarp brolių pulko daug gadniųjų26 yra,

      Bet rinkt ne lengva, nes kiekvieno vyro

      Nuopelnas, šlovė ir cnatos27 vienodos;

      Tačiaus abelną28 tarp rinkėjų rodą

      Už visus stato aukščiaus Vallenrodą.

      Jis atėjūnas, Prūsuos nepažįstams,

      Padarė divus29 kitoms karalystėms;

      Ar mušė Maurus ant Kastil'jos kalno,

      Ar Turkams rodė silą30 savo delno,

      Ar murus plėšė – visur pirmutinis,

      Kaip liūtas priešui puolė prie krūtinės;

      Arba turniejuos, jei ėjo ant kardo,

      Už čėso31 priešas dėl šlovės jo vardo,

      Bijodams gėdos už stengimą dyką32,

      Taip jam užleido viršūnės vainiką.

      Ne tik už drąsą jam jaunystėss metuos

      Teko šlovinga tarp kareivių vieta,

      Bet jį dabino krikščioniškos cnatos,

      Meilė, pakara33, paniekinims svieto.

      Nebuvo garsus tarp draugių ant dvaro

      švelniu liežuvio priderančiu stonui34,

      Bet niekad kardo dėl užpelno gero

      Nėra pardavęs ant službos35 baronui.

      KlioštoriausСкачать книгу