Vaidilos apysaka. Адам Мицкевич

      Grįžo lietuviai. Iš kur? Atlikę naktyje žygį,

      Grįžo visko pilni, pilis ir cerkves apiplėšę.

      Daug vokiečių belaisvių, su kilpomis užnarinėtoms

      Ant kaklų, su rankoms tvirtai suraišiotoms pančiais,

      Skubino eiti greta arklių apgalėtojų savo.

      Atsižiūrės ant prūsų ir ašaroms tuoj apsilieja,

      Pasižiūrės ant Kauno ir save paveda Dievui.

      Kauno viduj talpus yr plotas žemės Perkūno;

      Ten Lietuvos kunigaikščiai, pargrįžę iš karo laimingo

      Ricierius vokiečių ant laužo degino aukai.

      Du tik ricieriai jų be baimės eina į Kauną:

      Vienas jaunas, gražus, o kitas sulenktas amžiaus.

      Prasidėjus kovai, apleido jie vokiečius patys;

      Ir į lietuvių pusę pabėgo; priėmė juodu

      Kunigaikštis Kęstutis, apsupo sargą ir su savim

      Vedės į pilį drauge. Iš kur jie esą klausinėjo,

      Ko atvyko čionai? „Nežinau, atsako jaunasis,

      Kokios esmi1 giminės ir kaip tikrai vadinuosi.

      Da bebūdamas mažas, tekau vokiečiams į nelaisvę.

      Pamenu Lietuvoje dideliam mieste testovėjo

      Mano tėvų namai; tas miestas buvo medinis,

      Ant aukštų kalnelių; mūs namas iš plytų raudonų.

      Apie tuos kalnelius aplinkui ošė eglynai,

      Girių viduryje iš tolo ežers žibėjo.

      Naktyje vienąkart mus visus išbudino triukšmas;

      Plykstelėjo ugnies šviesa, langai ėmė sprogti,

      Dūmai veržės į vidų; tuojau mes laukan išbėgom.

      Ulyčias2 jau liepsna apėmusi, kibirkštys laksto.

      Didis riksmas: prie ginklo! Mieste vokiečiai yr! Prie ginklo!

      Tėvas ginkluotas išbėgo ir jau daugiaus nesugrįžo.

      Vokiečiai ant namų užpuolė, viens pasileido

      Paskui mane; pagavęs, ant arklio ėmė su savim.

      Nieko aš nežinau, kas turėjo paskui atsitikti.

      Tik ilgai, ilgai girdėjau motinos riksmą,

      Ginklams čiauškant ir beidžiant triobų pargriūvančioms sienoms,

      Riksmas tasai lydėjo mane ir ausyj pasiliko.

      Dar ir dabartės, gaisrą bematant ir šauksmą begirdint,

      Mano dvasioj tas riksmas pabunda, urvoje tartum

      Atbalsis nuo perkūno trenkimo. Štai yr viskas,

      Ką išsinešiau aš iš tėvynės ir nuo namiškių.

      Kartais matau sapnuose visų brangiausius paveikslus

      Mano motinos, tėvo ir brolių, betgi kas kartas

      Vis ir vis storesnis šešėlis pridengia jų veidus.

      Taigi tarp vokiečių kūdikystę savo praleidau,

      Kaip vokietis gyvendams; turėjau Valterio vardą,

      Alfo pravardę; norint man vardas vokiškas duotas,

      Bet lietuvio dvasia užsiliko: gailestis liko

      Giminės ir didis svetimšalių neapkentimas.

      Vinrich, mistras3 kryžiokų, prie savęs mane augino.

      Pats prie krikšto laikė, mylėjo mane kaip sūnų.

      Rūmuose buvo man nuobodu, nuo Vinrich’o kelių

      Bėgdavau aš pas seni vaidilą. Tuo tarpu ten buvo

      Vaidila lietuvių, seniai į nelaisvę sugautas.

      Ir vertiku tarnavo; jisai, apie mane patyręs,

      Juogiai aš našlaitis lietuvis, tankiai viliojo

      Mane mažą prie savęs ir apie Lietuvą sakė,

      Man išsilgusią dvasią gaivino kalbos prigimtosios

      Glamonėjančiais balsais ir skambėjimu dainelių.

      Vesdavos tankiai mane ant mėlyno Nemuno kranto;

      Mėgdavau ten žiūrėt ant meilių tėvynės kalnelių.

      Būdavo, grįžtant į pilį, senelis ašaras šluosto,

      Kad neužtraukti akių ant savęs; ašaras mano

      Taipgi šluostydamas, prieš vokiečius pagiežą kurstė.

      Pamenu, kaip į pilį sugrįžęs peilį galandau,

      Širdyje pagiežos smagumą patirdamas, pjausčiau

      Vinrich’o brangius kaurus ir jojo zerkolus4 rėžiau,

      Ant jo skydo šviesaus purvais drabsčiau aš ir spjaudžiau.

      Kaip paaugau, senis paimdavo mane į laivą,

      Keldavomės iš Klaipėdos krantus Lietuvos atlankyti.

      Skyniau tėvynės kvietkas, o nuo jų kvapsnies5 užkerėtos

      Dvasioje mano atgijo seni praeities atminimai.

      Tos kvapsnies užsigėrus, man rodos, kad mažas aš vaikas,

      Kad tėvų sode žaidžiu su mažais savo broliais.

      Senis atminčiai mano padėjo; praeitį paišė

      Žodžiais daug puikesniais už tasias kvietkas ir žolynus.

      Kaip tai būtų miela tėvynėje tarpe bičiulių

      Ir giminių praleisti dienas jaunystės laimingos;

      Kiek tai lietuvių vaikų tos laimės neišpažįsta

      Ir kryžiokų pančiuos beverkia. Žodžius tuos girdėjau,

      Lankant plačius laukus; vienok ant Palangos pakrančių,

      Kurias krūtine griausminga atsimuša jūrės

      Ir iš didžių putotų nasrų srioves smilčių išlieja,

      Senis kalbėjo man: „Matyk, sūnau, kaip tas pievas

      Smiltys jau apniko: matai, tos kvepiančios žolės

      Stengiasi dar galvoms tą marią užklodę perveikt.

      O, veltui! Nesa naujas ateina smilčių siaubūnas,

      Apgali gyvą žemelę ir veik aplinkui užtraukia

      Dykumos viešpatystę. Sūnau, tie pavasario vaisiai,

      Dar gyvi į kapą įstumti – tai apveiktos tautos,