Mūsų Ponai. Kriščiukaitis-Aišbė Antanas

      Mūsų Ponai

      Tamošiui Spurgai, Tėberių valsčiaus šaltyšiui, baisiai įsipyko šaltyšiauti1. Bet kaipgi ir neįsipyks: daug žmogus visko turėjo nukentėti: ne sykį bobos išpludo, ne sykį ir nuo vaito gavo rėkti vargulis du sykius net ir mušt gavo; o jis, Dieve, žmogus buvo ir bailus; lėtas sykį, žinotumėte, iš baimes net apmirė. O štai kaip buvo. Kaimas sudėjo pas Lukošį čyžes2. Lukošiui tuokart pinigų labai reikėjo: mat, Šmuila, Tėberių žydas, nuvuodė,3 kad Lukošius dabar turi pinigų, o jis pas Šmuilą, reikia žinoti, buvo pusėtinai įsivaręs4, o ir Lukošienė kas nedėlią po kelias puskvatierkes išdažydavo su Juoziene. Šmuila kelias dienas varinėjosi Lukošių, iki neiškaulijo5 visus pinigus, ką kaimas pas jį buvo sudėjęs. Vaitas vieną sykį siuntė šaltyšių – nieko; antrąsyk pavymu – neturi; na kur, žmogau, imsi, tik iš delno plauko neišpeši. Ką dabar daryti: reikia jautį arba arklį imti. Pasišaukė vaitas lovininką6 Dickų ir šaltyšių Tamošių: pasisodino šalia savęs lovininką, davė Tamošiui vadeles: važiuok, sako, pas Lukošių. Gerai. Užvažiuoja jie ant Lukošių kiemo, ogi Lukošienė, sodina visa, kaip šoks iš priemenės su šluota. Arkliai pasibaidė, davė į tvorą; šaltyšius Tamošius baisiai persigando, ėmė iš vežimo iškrito ir negyvas. Lukošienė prišokusi vandens kibirą pukšt ant šaltyšiaus. Tamošius tik aikčioja, visas pabalo, akys ant kaktos išvirto; pagulėjo, pagulėjo ant žemės, po valandai atsipeikėjo, pakilo, paėmė kepurę, kaip eit, taip eit. „Nereikia, sako, man ne tų jūs čyžių, nė tos šaltyšystės, žinokitės sau sveiki! Aš galiu galą gauti su jūsų ponystėmis”. Tai taip verksmingai pabaigė šaltyšiavęs Tamošius Spurga, žmogus dėkavojo Dievui, kad jau trys metai suėjo ir jau daugiaus neturės to rūpesties ir baimės. Už jokius pinigus dabar jau neapsiimtų šaltyšiauti da tris metus.

      O lovininkui Dickui suvis neįsipyko lovininkauti. Jis labai norėjo likti da ant trijų metų. Bet kurgi nenorės? Kiekvienas laikė jį už poną, ir pats Dickus užtai manė, kad jis tikrai didelis ponas ir daug žino. Kaip nebuvo dar lovininku, Dickus, atvažiavęs į bažnyčią, kaip ir visi kiti, sustodavo pas Jošelį; o kaip tiktai išrinko lovininku, tuojaus pirmą nedėl dieną užvažiavo drąsiai ant klebonijos. Ir į bažnyčią. Eidamas Bičkus jautė, kad jis ne prastas Dickus, bet lovininkas, beveik kad sūdžia, ir už tai stačiai be baimės priėjęs prie durų zokristijos kumsčiu baladoja, kad jį, kaipo lovininką, leistų pas altorių. Šveistorius atidaro duris, Dickus drąsiai žengia per slenkstį, bet šveistorius, iš pradžių laikydams jį už prastą sermėgių7, atstato krūtinę, o lovininkas kitą koją keldamas į zokristiją išaukšto pasako: „Na, na!” Povisam Dickus neidavo kaip kiti pas Jošelį, Irškų arba Minkę, bet į „merikinę” arba pas Gabrielių, ir tai tiktai, jeigu kas su reikalu vesdavosi… Na, o tokių, ką turėdavo reikalą pas Dickų, atsirasdavo kas šventa diena labai daug ir užtai da ne su bet kokiu eidavo – buvo iš ko pasirinkti. Dickus jau ir prastą arielką liovėsi gėręs. Kada žmogus, nusivedęs pas Gabrielių, paklausia: „Tai, kasžin, ką čia mudu dabar gersiva, ar nebūtų gerai puskvatierkė?”. Tai Dickus visados atsako: „Jau gana, ką tu tą smarvę!”.

      – Na tai alaus, ar ko čia? – paklausia žomgus.

      – Alaus, tai da nieko – kryptelėjęs galvą, pasako Dickus – argi jau nėr, ant svieto geresnių gėrimų: limonado ten, konjako… Visokių yra…

      – O ką visus tuos ten gėrimus gali žinoti – pasako žmogus – aš jau velyk8 tiesiog pasakysiu, kad duotų „gero” gėrimo.

      Žydas numanydavo lovininko norą ir visados jam įtikdavo.

      Taip Dickus pas Gabrielių bepataraudamas9 į pavakarę pradeda užmiršti, kad jisai lovininkas, o išeidamas nuo Gabrieliaus jau suvis užmiršta ir tiktai dabar, jau gerai įkaitęs, užeina pas paprastąjį Jošelį; čia randa da pažįstamus bepuskvatierkiaujant, prisideda prie jų ir „ponas lovininkas” lieka prastu Tėberių Dickum.