Zoja ir išdidusis amerikietis. Kate Hewitt
PIRMAS SKYRIUS
Maksas Monro pro gydytojo kabineto langą Parko Aveniu žvelgė į vyšnių žiedus, visiškai išsiskleidusius, rausvus, apvalius ir švelnius vatos gumulėlius. Jis sumirksėjo – ar tie žiedlapiai liejasi į vieną begalinę rožinę masę, o gal tai tik įsivaizduoja? Tik to bijo?
Atsigrįžo į gydytoją, kuris jam pernelyg užjaučiamai šypsojosi, ir sunėrė pirštus po smakru. Prabilo sąmoningai bereikšmiu balsu:
– Na, kiek maždaug liko? Metai? – Jis gurktelėjo. – Šeši mėnesiai?
– Sunku pasakyti, – gydytojas Ajersas dirstelėjo į kortelę, kurioje keliais glaustais sakiniais buvo užfiksuotas Makso regėjimo blogėjimas. – Štargarto liga yra nenuspėjama. Kaip žinoma, daugumai liga diagnozuojama vaikystėje, bet jums ją rado visai neseniai. – Jis vos žymiai apgailestaudamas gūžtelėjo. – Akyse gali ištisus mėnesius lietis, staiga aptemti… – Gydytojas reikšmingai nutilo.
– Arba? – paklausė Maksas, vieninteliu žodžiu atverdamas duris į visiškai nelaukiamą galimybę.
– Arba viskas gali vykti daug greičiau. Po vos keleto savaičių galite beveik visai prarasti regėjimą.
– Savaičių, – Maksas šaltai, abejingai pakartojo ir vėl atsisuko į putnius žiedus pačioje savo grožio viršūnėje. Gal nė nepamatys jų krintant, negalės stebėti, kaip šilkiniai žiedlapiai ruduoja ir raukšlėjasi, raukiasi kampučiuose ir lėtai, ramiai nusileidžia ant žemės.
Savaičių.
– Maksai…
Maksas iškėlė ranką, nutildydamas gydytojo paguodos žodžius. Visai nenorėjo klausytis, kaip jam gaila, kaip Maksas to nenusipelnė. Mandagu, bet beprasmiška.
– Prašau, – tyliai pratarė jis, staiga pajutęs, kaip išdžiūvo gerklė.
Gydytojas Ajersas papurtė galvą, jo žodžiai virto atodūsiu.
– Jūsų atvejis unikalus, nes per nelaimingą atsitikimą patirta galvos trauma galėjo pabloginti ar net paspartinti ligos eigą. Daug žmonių su šia liga gali išgyventi…
– O kiti yra akli ir kone visiškai nemato, – abejingai užbaigė Maksas. Domėjosi tuo dar tada, kai regėjimą blaškė atsitiktiniai juodi raibuliai, lyg pasaulis staiga subanguotų. Dar tada, kai galėjo skaityti, žiūrėti, matyti. Vos prieš tris savaites, o rodos visai kitame gyvenime.
Gydytojas dar sykį atsiduso, tada siektelėjo brošiūros.
– Gyventi netekus regėjimo sudėtinga…
Maksas netikėdamas savo ausimis nusikvatojo. Sudėtinga? Sudėtingi dalykai jam vieni niekai. Sunkumai vedė jį į priekį. Regėjimo netektis nėra sudėtinga. Čia visiškas žlugimas. Tamsa, visiška tamsa, kaip jau kadaise buvo, kai jį prarijo baimė, kai girdėjo aimanas… – Neleidęs sau plėtoti minties, Maksas sugrįžo į realybę. Nes paskęsti prisiminimuose būtų lengva, bet paskui niekada iš ten nebesugrįžtų.
– Galėčiau nurodyti jums kelias grupes, kurios padeda apsiprasti…
– Ne, – jis nustūmė siūlomą lankstinuką ir prisivertė pažvelgti į užuojautos kupinas gydytojo akis, pasukdamas galvą taip, kad išplaukęs jo veidas atsidurtų periferinio regėjimo lauke – taip jis matė geriausiai. Sumirksėjo, lyg tai padėtų. Jau dabar pasaulis pamažu grimzta į rūką, švelnėja ir temsta kampuose lyg sena nuotrauka. Formos išplaukia, akyse raibuliuoja dėmės ir šviesos, kaip žvaigždės prieblandoje. Maksas suvokė, kad tai, kiek šiuo metu mato, yra visiškas mėšlas.
O kai nieko nebematys, kai užuolaidos jo akyse visiškai užsivers, ar dabartinė realybė – kaip tie ryškūs vyšnių žiedai – jam irgi primins seną nuotrauką? Išplaukusią ir tolimą, sunkiai beprisimenamą, laikui bėgant vis blankstančią? Kaip pakels nesibaigiančią tamsą? Sykį jau tai juto – nebegali dar sykį to patirti, bet kito pasirinkimo nėra. Jokio.
Jis papurtė galvą, tiek norėdamas išmesti tą mintį iš galvos, tiek dėl gydytojo Ajerso pasiūlymo.
– Manęs nedomina jokios grupės, – tuščiai tarė jis, – pats su tuo susitvarkysiu.
– Nekalbu apie jokius jausmus ar švelnybes… – pradėjo gydytojas Ajersas. Maksas žinojo, kad daktaras buvęs kareivis, todėl ir buvo pas jį nusiųstas. Tarnavo kariuomenėje, nors ir ne oro pajėgose. Ir jokio veiksmo nematė.
– Žinau, – jis prisivertė abejingai nusišypsoti. – Ačiū. – Pakilo iš kėdės – skaudėjo galvą, iš skausmo tvinksėjo koja. Trumpam apsvaigo, tartum žemė būtų dingusi iš po kojų, teko suimti gydytojo stalo kampą, kad susigrąžintų pusiausvyrą. Nepataikė, tik perbraukė ranka orą ir balsu nusikeikė.
– Man viskas gerai, – jis atsitiesė, kareiviškai ištiesė pečius, jo akys buvo tamsios ir šaltos, o veidą perpus dalijantį randą, nusitęsusį nuo pat dešiniojo antakio kampo iki lūpos, ėmė mausti nuo prisiminimų. Nuo skausmo. – Ačiū, – pakartojo jis dar sykį ir atsargiai žengdamas išėjo iš kabineto.
Už lango ant žemės tingiai nusileido vienas šilkinis žiedlapis.
Zoja Balfor padavė savo apsiaustą – ne ką kita kaip tik blizgančio šilko atraižą – drabužinėje stovinčiai moteriai ir perbraukė ranka meniškai sušiauštus savo plaukus. Ištiesusi pečius, akimirką stabtelėjo prie šurmuliuojančio įėjimo į Soho rajono loftą ir palaukė, kol galvos ims gręžtis. Jai to reikėjo, begėdiškai troško dėmesio ir pagyrų. Troško pasijusti kaip visada, lyg vos prieš tris savaites laikraščiuose nebūtų pasirodę ir jos pasaulio aukštyn kojomis apvertę straipsniai apie nesantuokinį jos gimimą. Tada pasaulis – jos pasaulis – aiktelėjo iš nuostabos. O pati suprato, kad nebežino, kas esanti.
Giliai įkvėpusi įžengė į meno galeriją, čiupo nuo artimiausio padėklo šampano taurę ir gurktelėjo. Mėgavosi jo rūgštumu, juto, kaip burbuliukai nutvilko kūną. Ir pamatė – pajuto – kaip galvos išties atsigręžė, bet dabar susiprato nebežinanti, kodėl. Ar dėl to, kad vakarėlyje pasirodė graži moteris? O gal dėl to, kad jie žino, kas ji yra – ar greičiau kas nėra?
Zoja dar gurkštelėjo šampano, lyg alkoholis galėtų nuvaikyti neviltį, pamažu besiskverbiančią į sielą, kad ir kaip buvo pasiryžusi užsimiršti ir linksmintis. Savitvarda dilo, jautėsi lyg stovėtų ant kažkokios siaubingos prarajos krašto, prarajos, kurios ji nesugebėjo suvokti nei pavadinti. Su šia neviltimi ir baime kovojo nuo tada, kai laikraščiai paskelbė jos gėdos istoriją, o nuo tada, kai tėvo prašymu prieš tris dienas atvyko į Niujorką, viskas pasidarė tik sunkiau. Ne, mintyse pasitaisė Zoja, ne tėvo. Oskaro Balforo, ją užauginusio vyro, prašymu.
Jos tėvas čia, Niujorke.
Tik šią popietę ji pagaliau sukaupė drąsą ir sustojo priešais žvilgantį dangoraižį Penkiasdešimt Septintojoje gatvėje, stebėdama ir laukdama, ar nepamatys akies kampučiu to vyro, kurio pamatyti ir atvyko. Ji žingsniavo pirmyn atgal, išgėrė tris puodelius kavos, net ėmė graužti nagus. Po dviejų valandų jis vis dar nepasirodė ir ji nusliūkino atgal į Balforų apartamentus Penktajame Aveniu, jausdamasi kaip įsibrovėlė, apsimetėlė ir apgavikė.
Nes ji nėra Balfor.
Dvidešimt šešerius metus gyveno ramiai ir ištaigingai, tikėdama, kad yra viena iš Balforų merginų, kad priklauso vienai seniausių, turtingiausių ir galingiausių šeimų Anglijoje, jei ne visoje Europoje. O tada sužinojo – ir dar iš pirmojo paskalų žurnalo puslapio – kad jos gyslomis neteka nė lašas Balforų kraujo.
Ji niekas. Pavainikė.
– Zoja! – jos draugė Karena Bondžiornimo, šio vakaro galerijos atidarymo organizatorė, visa liekna ir elegantiška, vilkinti mažą – visai mažulytį – juodą drabužį, juodais ir tiesiais it žvilgantis krioklys plaukais, prispaudė prie jos pudruotą skruostą. – Atrodai nuostabiai, kaip ir tikėjausi. Ar pasirengusi spindėti?
– Žinoma, – Zoja šypsojosi, kalbėjo lengvai ir džiugiai. Gal tik pati ir pastebėjo slepiamą šiurkštumą savo balse. – Spindėti moku geriausiai.
– Tikrų tikriausiai, – Karena spustelėjo jos pečius, o Zoja pamėgino išspausti kiek nuoširdesnę šypseną. Nuo pastangų paskaudo veidą. – Kaip tik rengiausi išrėžti keletą neskoningų eilučių – turiu padėkoti rėmėjams,