Zoja ir išdidusis amerikietis. Kate Hewitt
akis.
– Ir pats skaičiau tavo mamos dienoraštį, Zoja, ir iš to, ką ji ten parašė, neblogai įsivaizduoju, kas… – Jis stabtelėjo, paskui vėl prabilo sielvartingu balsu, – kas galėtų būti biologinis tavo tėvas.
Zoja sustingo.
– Tu žinai? Kas?
Oskaras mostelėjo ranka į piniginę.
– Visos detalės ten. Bet jis Niujorke, manau, tau bus į naudą sužinoti… ir gal net jį susirasti. – Jis nutilo ir švelniai, bet liūdnai nusišypsojo. – Esi stipresnė, nei manai, Zoja.
Bet tą akimirką stipri ji nesijautė ir pati nesuprato, kodėl. Jautėsi apgailėtinai, pasibaisėtinai silpna, per silpna net ieškoti vyro, kurio atvyko surasti. Per silpna ir išsigandusi, kad su kuo nors kalbėtųsi vakarėlyje – kiekvienas išėjimas iš namų tik dar labiau ją trikdė, tik dar labiau gąsdino, kol ji visai susigūžė ir pasijuto esanti niekas, tuščia vieta.
Kas ji? Kas ji galėtų būti?
Dar vienas šampano gurkšnis, apsimestinė drąsa. Nes, Dievas žino, tikros ji neturi.
Maksas stebėjo galerijoje šurmuliuojančią minią, ryškių, išsiliejusių formų masę. Ar per pastarąsias kelias valandas po apsilankymo pas gydytoją jo regėjimas suprastėjo, o gal tai tik psichologiniai triukai? Smegenys, pasidavusios baimei, verčia jį įtikėti, kad jis išties mato blogiau? Nors, jei regėjimas priklausytų tik nuo valios, dabar jis jau matytų tobulai. Nieko labiau netroško.
Jis dar gurkštelėjo šampano, atsirėmęs vienu pečiu į metalinę koloną viduryje didžiulio lofto, kurio sienas dengė nouveau stiliaus menas – laimei, tai tebuvo spalvotos dėmės.
Šiandien čia eiti nenorėjo – pasirodė tik dėl to, kad jo įmonė „Monroe Consulting“ šiai parodai paaukojo gėdingai didelę pinigų sumą. Dėbčiodamas į sienas Maksas suabejojo, kodėl išleido ketvirtį milijono dolerių paremti, regis, išties siaubingam menui, bet tai tikriausiai nebesvarbu. Kažkas jo direktorių taryboje tai buvo nusprendęs jau prieš daugelį mėnesių, o jis pasirašė, nes jam tai nerūpėjo. Buvo pernelyg užsiėmęs savimi, savo kompanija, skraidymu nuosavu lėktuvu ir vis naujų gražuolių paieškomis. Niūriai pamanė, kad visų tų smagybių netrukus neteks. Kai ko, pavyzdžiui, skraidyti, negali jau dabar. Visa kita – tik laiko klausimas.
– Maksai, – moteris suspaudė jo ranką delnais, jis įkvėpė šleikštaus gėlių kvapo. Ji nuleido balsą, ėmė alsiai šnabždėti. – Taip malonu, kad atvykai. Prisiminus… – ji nutilo, bet Maksas nebuvo nusiteikęs jos taip lengvai paleisti. Nors jos veido bruožų deramai įžiūrėti negalėjo, šleikštūs kvepalai ir šnibždesys jam viską pasakė. Tai Leticija Stivens, viena iš garsiausių senstančių Niujorko visuomenės veikėjų, pagarsėjusi kandžiausiomis apkalbomis.
Jis kilstelėjo antakį ir pabandė civilizuotai nusišypsoti.
– Prisiminus ką, Leticija?
Trumpa tyla, moteris patraukė nuo jo rankas ir nejaukiai pasimuistė.
– Ak, Maksai, – tai buvo pasakyta kone apgailestaujamai, bet Maksas tik šypsojosi ir laukė, – visi taip dėl tavęs jaudinosi… nuo to atsitikimo…
Staiga Makso gera nuotaika – ar kas tai būtų – išgaravo. Žinoma, pats pateko į šiuos spąstus, bet vis viena nenorėjo, kad jam primintų nelaimingą atsitikimą… dūmus, staigią tamsą. Kritimą į nieką, skaudų suvokimą, kas ką tik nutiko. Skausmą ir prisiminimus. Ne, jis nenori to prisiminti.
Atsitiesė, įsitempė, atlošė pečius – apsišarvavo, kaip darydavo ne tik kariuomenėje, bet ir vaikystėje.
Atsistok tiesiai. Priimk tai kaip vyras.
– Ačiū už rūpestį, – tarė jis, baigdamas pokalbį, o Leticija Stivens – bent sykį – susiprotėjo jo nebetęsti. Maksas džiaugėsi, kad negali įžiūrėti jos kiaurai veriančio žvilgsnio, nuodingos, persaldintos šypsenos. Jis nusisuko, nenorėdamas pradėti dar vieno pokalbio.
Likęs vienas išmaukė šampaną ir svarstė, ar jau gali eiti. Dar nebuvo nė vienuolikos, o šio vakaro organizatorė, žavioji Karena Bondžiornimo – jis tematė tik švystelint tamsius plaukus ir žvilgančią dirbtinai baltą šypseną – dar nė nekalbėjo. Jam bus viešai padėkota, jis privalo likti. Vyras buvo tikras, kad šitai bus paskutinis toks renginys, į kurį jis kels koją. Ne vien dėl to, kad išsiliejusių veidų ir kūnų jūroje sunku judėti – tai buvo pavojinga ir žemino. Jis nė neketino dar sykį to kentėti. Susiraukęs ištiesė taurę pripildyti.
Zoja apėjo minią palei sienas, spausdama šampano taurę ir vengdama pokalbių. Stebėjo, kaip Karena paprašo visų dėmesio, ir pati viena ausimi klausėsi įmantrios jos kalbos apie tai, kaip svarbu remti kylančius menininkus ir kaip „Monroe Consulting“ buvo ypač dosni. „Monroe Consulting“… tai tikriausiai Makso Monro įmonė. To vyro su audros debesiu. Zoja staiga pajuto durstelint smalsumą. Užsivertė taurę ir išmaukė šampaną. Šis vakaras skirtas ne mąstyti. Ar prisiminti.
Šįvakar ji pasilinksmins. Jai tai sekėsi, visada sekėsi. O dabar tai padės jai užsimiršti.
– Esu tikra, kad Maksas Monro norėtų tarti keletą žodžių… – Zoja girdėjo ne tiek Karenos pristatymą, kiek kurtinančią tylą po jo. Galvos sukiojosi, kūnai svyravo – visi laukė vyro kalbos.
Jis tylėjo.
Zoja ištiesė kaklą, pasistiebė, nors ir taip avėjo aukštakulnius, bet žmonių buvo tiesiog per daug – o dar tos cemento kolonos – ir įžymiojo Makso ji nepamatė.
Galiausiai, tylai užsitęsus per ilgai, Karenai susierzinus ir susigėdus, o keliems žmonėms reikšmingai atsikrenkštus, jis prabilo.
– Turiu du žodžius, – jis kalbėjo žemu balsu, sausai, kone su kartėliu, atpažino Zoja. – Į sveikatą.
Vėl tyla, tada kažkas šūktelėjo: „Nagi, nagi!“ – ir it šūvis aplink sprogo juokas, įtampa sklaidėsi. Panašu, kad niekas nenorėjo gadinti vakarėlio.
– Į sveikatą, – balsu tarė Zoja ir siektelėjo dar vienos šampano taurės.
Gal ji ir nebe Balfor, bet vis dar gali elgtis, lyg tokia būtų.
Ji stebėjo minią – daugumą žmonių atpažino, bet pažinojo vos keletą. Gerai. Taip geriau. Šįvakar ji troško juoktis ir pamiršti savo gimimo naštą. Norėjo pasilinksminti.
– Skandini sielvartą, mieloji?
Zoja sustingo. Pažino tą balsą, nekentė jo. Lėtai apsisuko, negalėdama patikėti savo akimis… Holė Maberli, jos priešė iš internatinės mokyklos ir Londono aukštuomenės. Na, jos nebuvo visai priešės. Nieko necivilizuoto. Tiesą sakant, dauguma žmonių tikriausiai laikė jas draugėmis. Jos bučiavosi ir plepėjo viešumoje, juokėsi muzikaliomis trelėmis ir nešiojo viena kitai gėrimus. Vieną žiemos vakarą Holė net pasiskolino jos skarą, kai abi nusprendė paėjėti iki kito vakarėlio. Zoja nebuvo tikra, ar ją kada atgavo.
Ir vis dėlto, Holės drauge ji nepavadintų. Prisiminė ketvirtuosius metus mokykloje, kai stipendiją gaunanti mergaitė buvo pričiupta vagiliaujanti lūpdažius iš vietinės krautuvės ir išmesta. Holė šaltai nusišypsojo ir pasakė:
– Tai bent palengvėjimas.
Zoja nė nenutuokė, kodėl toks, regis, nereikšmingas prisiminimas taip tvirtai įsišaknijo jos mintyse, bet toji šypsena pervėrė ją kiaurai, o lengvabūdiška, žiauri pastaba gėlė. Nes ledinėse Holės akyse ji pastebėjo plėšrūnišką jaudulį, troškimą pamatyti, kaip aukštai pakilę krenta į patį dugną.
Ir šios akimirkos ji tikriausiai nekantriai laukė, mat Zoja tikrai nukrito kuo žemiausiai.
Akimirką