Salsa, šokoladas ir karšti bučiniai. Heidi Rice
/title>
Pirmas skyrius
Atvėsk, drauguže. Mažytė makiažo nesėkmė.
Rubė Delisantro negirdomis nuleido iš galo atsklidusį automobilio signalą, papūtė lūpas prieš užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir norėdama nusiraminti sutelkė dėmesį į lūpų dažymą Rose Blush Everstay blizgesiu.
Mažą, bet ypatingą Hamsptedų restoranų tinklą ji turėjo sąraše jau daugiau nei metus. Užtruko ištisus mėnesius, kol jai pavyko susitarti dėl susitikimo su jų virtuvės šefu šią popietę, tad Rubė troško atrodyti kuo geriau, prieš leisdamasi į ilgas vietos automobiliui pastatyti paieškas.
Tačiau kur kas sunkiau buvo ignoruoti stabdžių cypimą ir iškart po jo siaubingai nemalonų garsą sukėlusį smūgį – nuo krestelėjimo Rubės lūpų blizgio tūbelė įlėkė jai tiesiai į nosį.
– Dėl Dievo meilės!
Traukdama lūpdažį iš kairiosios šnervės ir skubiai taisydama žalą, ji iššoko iš automobilio. Kažkokio klouno smūgis į automobilio užpakalį nebuvo pats geriausias būdas pasiruošti jos karjerą nulemsiančiai akimirkai. Be to, Rubė ką tik susitvarkė automobilį už du šimtus dvidešimt svarų. Jei jos mylimam Vabalėliui buvo padaryta bent kokia žala, kai kam teks mirti.
– Ei, karštakoši. Ar proto netekai?! Nejau nežinai, kur stabdžių pedalas?! – ėmė šaukti Rubė ant vyro, pasislėpusio už stiklo prabangaus itališko kabrioleto, prisispaudusio prie jos automobilio bamperio.
Tipiška. Tik Hampstede gali taip atsitikti. Berniukas lenktynininkas vairuoja automobilį, kurio neįstengia suvaldyti.
Atsirėmęs į priekinį mašinos stiklą, jaunasis lenktynininkas išsitiesė ir vienu atletišku judesiu iššoko iš automobilio. Rubės plaučiai liovėsi funkcionavę, o į galvą vėl grįžo senas noras numesti šešis svarus, apie kurių atsikratymą mąstė kone dešimtmetį.
Tai visai ne berniukas. O tikrų tikriausias vyras.
Aukštas, stiprus, ilgomis galūnėmis – nuostabiausias vyras trumpai kirptais tamsiais plaukais, plačiais pečiais ir siaurais klubais, kuriuos puikiai pabrėžė džinsai pažemintu liemeniu. Jo akys slėpėsi už brangių akinių, tačiau vyriška duobutė smakre ir smulkūs šereliai ant skruostų visai nepalengvino Rubės kvėpavimo, ypač jam nuleidus galvą.
Ar jis mane nužiūrinėja?
– Tai aš netekau proto? – Jis iškėlė rankas aukštyn pademonstruodamas raumenis po marškinėliais su šmaikščiu užrašu apie teisininkus. – Panele, tai tu jo netekai. Sustojai vidury kelio.
Rubė nurijo oro gurkšnį norėdama atgaivinti plaučius ir stengdamasi sugalvoti atsakymą akimirkai sustingo.
Gera naujiena – Rubė Delisantro labai mėgo flirtuoti. Ir jai tai neįtikėtinai puikiai sekėsi. Ji dievino seksualinės traukos žiežirbėles, hipnotizuojančią verbalinės įžangos įtampą – o galimybė paflirtuoti su tokiu gražuoliu pasitaikydavo tikrai ne kasdien. Be to, figūrą pabrėžianti suknelė, kurią ji nusipirko praėjusią savaitę, papildomą svorį, nedavusį ramybės nuo septyniolikos, pavertė didžiuliu privalumu.
Bloga naujiena – poną Nuostabųjį akivaizdžiai erzino moterys vairuotojos ir, panašu, jis buvo visiškai abejingas jos puikiajai suknelei. Vadinasi, jis gėjus, moterų neapkentėjas arba visiškai neturi humoro jausmo. Kiekvienas iš išvardintų dalykų didžiulis minusas.
Deja, buvo ne taip. Ne visai.
Tučtuojau liaukis, Rube.
Ji atitraukė žvilgsnį nuo jo krūtinės raumenų. Ką ji sau galvoja? Nėra laiko flirtuoti su šiuo vaikinu – nesvarbu, kaip šauniai jis atrodo su moksliuko marškinėliais. Jai reikia susitikti su vyru dėl keksiukų.
– Tikrai turėjai užtektinai vietos apvažiuoti mane, – rūgščiai tarė Rubė ir pažvelgė į jį griežtu žvilgsniu. – Be to, tai buvo kritiška padėtis. – Lyg ir.
Vaikino žvilgsnis nukrypo į jos lūpas. Mintyse iš savo sąrašo Rubė išbraukė gėjus, o jos liežuvis išslydo suvilgyti lūpų, kurios staiga tapo it popierinės.
Jokio flirto, Rube. Ir nesiderėk.
Jis pašaipiai nusijuokė.
– Nuo kada lūpų dažymasis yra kritiška padėtis?
– Buvo įjungtos mano automobilio gabaritinės šviesos, – tęsė ji nepaisydama pašaipos. Vyrai nepajėgūs įvertinti lūpdažių svarbos, todėl ji nė nemanė aiškinti, kaip toks paprastas dalykas gali sustiprinti pasitikėjimą verslo reikaluose. – O tu į mane įvažiavai. – Rubė nužingsniavo prie jo, dėkinga už batelius dešimties centimetrų pakulne, kurie bent šiek tiek kompensavo jos ūgio trūkumą.
Galbūt ji ir neturi laiko flirtuoti. Bet tikrai gali priversti jį kentėti.
– Ir jei būtum nepatingėjęs perskaityti kelių eismo taisyklių, – pridūrė ji, – žinotum, kad dėl to esi kaltas. Nesvarbu, kiek turi testosterono.
Rubė, norėdama sustiprinti savo žodžius, paskubomis žvilgtelėjo jam į tarpukojį. Tačiau jos žvilgsnis sustingo ant iškilumo, kurio neslėpė nė laisvi džinsai. Jos sprandą nudegino raudonis, nustebindamas ją dar labiau – Rubė Delisantro niekada neraudonuodavo.
Vaikinas žengė į priekį ir ji tik dabar pastebėjo, koks jis iš tiesų aukštas.
– Tai avarinės šviesos, – tarė jis žemu, tvirtu, vyrišku, savimi patenkintu balsu. – Ne gabaritinės. – Jis sukryžiavo rankas, bicepsai išsipūtė po trumpomis marškinėlių rankovėmis ir Rubė visai pametė mintį.
– Ir jei tu būtum nepatingėjusi paskaityti kelių eismo taisyklių, žinotum tai, – tęsė jis, – nesvarbu, kiek estrogeno turi.
Jis vėl šiek tiek nuleido galvą ir net rugpjūčio saulė, atsispindinti nuo jo akinių stiklų, nepaslėpė to, jog jis žiūri tiesiai į jos iškirptę.
– Ir nors matau, kad jo turi tikrai nemažai, – pridūrė vaikinas, o jo lūpos išsirietė į šypseną, spinduliuojančią pranašumą, – tai nėra pretekstas nepaisyti eismo taisyklių.
Rubės speneliai virto dviem kietais taškeliais, o tarp šlaunų ėmė tvinkčioti kažkas karšto ir nepatogaus. Ji susivaldė nesusiraukusi. Vargais negalais.
Kažkoks nesusipratimas. Šis vaikinas atsikirto jai ir jaudino ją tuo pat metu. Galbūt ji ir mėgo flirtuoti, bet mazochistė tikrai nebuvo.
Rubė pliaukštelėjo ranka sau per šlaunį.
– Nemėgstu taisyklių, – sumurkė ji koralo spalvos nagu bakstelėdama jam į krūtinę. Vaikino žandikauliai įsitempė ir Rubė pajuto savo galią. – Jos daro gyvenimą tokį nuobodų, nemanai?
Ji patraukė pirštą patenkinta laimėjimu, tačiau tučtuojau aiktelėjo – jo ranka šovė į priekį ir sugriebė jos riešą. Vyras nusiėmė akinius ir Rubė nevalingai suvirpėjo, pritrenkta gilių, žalių it miškas jo akių.
– Man atrodo, tau reikia daugiau nei tik vairavimo pamokų, – sumurmėjo jis žvelgdamas tokiu kiaurai skrodžiančiu smaragdiniu žvilgsniu, kad jos šlaunų raumenys ėmė tižti.
Rubė ištraukė ranką tikėdamasi, jog jis nepajuto, kad jos pulsas po jo nykščiu pasiekė rekordinį greitį.
– Ir, žinoma, kaip ir kiekvienas vyras laikai save ganėtinai vyrišku, kad mane išmokytum, – pašiepė ji. Galbūt žaidžia su ugnimi, na ir kas? Rubė pastebėjo jo akyse užsiliepsnojantį karštį, sukėlusį tokį adrenalino pliūpsnį, kad kone neliko vietos atsargumui.
Jis šiurkščiai nusijuokė.
– Aš ne toks kaip kiti vyrai, – švelniai ištarė vaikinas, o jo pasitikėjimas savimi puikiai derėjo prie į lovą kviečiančių akių.
Rubė pasitrynė vis dar degančią riešo odą.
– Jie visi taip sako.
– Nė neabejoju, – tarė jis visiškai ramiu balsu. – Bet aš galiu tai įrodyti. Tik įdomu, ar tu pakankamai stipri moteris, kad man leistum?
Kimus kvietimas sukėlė dar stipresnį pulsavimą pačiame jos centre.
Rubė mirktelėjo ir atsitraukė.
Pala,