Salsa, šokoladas ir karšti bučiniai. Heidi Rice
iškilus svajingam, romantiškam ir visiškai nerealiam vaizdiniui Rubę akimirksniu nupurtė karščio bangos. Keilamas Vestmoras nė iš tolo nebuvo panašus į tobulą vyrą. Jo įžūlus elgesys turėtų erzinti ją. Tai kodėl širdis iš laimės straksėjo krūtinėje, džiūgaudama, kad vėl jį pamatys?
Skardus durų skambučio garsas privertė abi krūptelėti.
Rubė žvilgtelėjo į laikrodį. Lygiai pusė šešių.
– Tai jis, – sumurmėjo ji. Kaip ir tikėjosi, juokingai punktualus. O tai dar viena puiki priežastis nemėgti to vyro. Rubei niekaip nepavykdavo būti punktualiai, – kaip įrodė šios popietės fiasko su Gregoriu Maliniu, – todėl kitų žmonių punktualumas ją siaubingai suerzindavo.
– Pasakyti, kad tavęs nėra? – sušnibždėjo Ela, lyg nekviestas svečias galėtų išgirsti jas per sienas.
Rubė apsvarstė pasiūlymą. Vieną sekundę.
– Ne. Jis tikriausiai jau pastebėjo mano automobilį. – O jeigu ir nepastebėjo, Rubė buvo įsitikinusi, jog Keilamas Vestmoras viską suprastų. Ela buvo tokia atvira ir paprasta, didelėmis stirnos akimis, kad tiesiog nemokėjo meluoti; be to, Keilamas Vestmoras tikrai nebuvo iš tų, kurie priimtų neigiamą atsakymą.
– Nesijaudink, – tarė Rubė išeidama iš virtuvės. – Susitvarkysiu, – mestelėjo per petį traukdama pro prieangį link durų.
Na, gerai, galbūt jos potraukis jam šiek tiek stebino… ir kėlė nerimą. Bet Rubė nė neabejojo, kad su Keilamu Vestmoru puikiai susitvarkys.
Gal jo vardas ir buvo kaip vyriško dominuojančio dvylikto amžiaus škotų karžygio, bet ir ji nebuvo verkšlenanti skaistuolė.
Tačiau kai per stiklines duris ji apžvelgė aukštą Vestmoro siluetą, susierzinimas ėmė pintis su vis augančiu susijaudinimu. Ji giliai įkvėpė ir pasuko rankeną būdama tikra, kad joks vyras neišvers iš koto Rubės Delisantro…
Nebent ji pati to norės.
Trečias skyrius
– Manyčiau, esate ponas Vestmoras, – ištarė Rubė nužvelgdama plačius pečius – jų plotį dar labiau pabrėžė liemenį aptempiantis tamsiai mėlynas švarkas.
Ji nurijo seiles, kai jis pasisukęs įsmeigė primerktas smaragdų žalumo akis jai į veidą.
Velnias.
Rubei vertėjo apsiauti batus. Be dešimties papildomų centimetrų jos akys rėmėsi jam į krūtinę, kuri net po baltais marškiniais ir ryškiai mėlynu kaklaraiščiu, o ne bicepsus aptempiančiais marškinėliais, atrodė neįtikėtinai įspūdingai. Rubė vėl pakėlė žvilgsnį jam į veidą ir spėjo pamatyti, kaip jo lūpas išlenkia visažinio šypsena.
Keilamas kyštelėjo ranką į kostiumo kelnių kišenę, o jo skruostuose – dabar švariai nuskustuose, bet ne mažiau žaviuose, – pasirodė nuginkluojančios duobutės.
– O jūs, manyčiau, Panelė Delisantro, – sumurmėjo jis ir nuo žemo jo balso tono Rubės pulsas ėmė šokčioti.
Staiga jos plaučiuose neliko oro.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.