Mūsų meilės miestas. Jessica Hart
Suprato atskirus žodžius, bet tik tiek. Kartkartėmis auditorijoje nuvilnydavo juokas, bet ji taip ir nesuvokė, kas čia linksmo. Tik gaudė pavienius žodžius: procentai ir prognozės, viešojo sektoriaus skolos ir asmeninės akcijos.
Labai linksma.
Nustojusi klausytis paskaitos, Klara ėmė planuoti strategiją. Kaip nors reikia nusitempti jį į tylų kampelį ir apsvaiginus sąmoju bei žavesiu netyčia pasukti pokalbį apie programą.
Arba teks pasinaudoti Tedo patarimu – parodyti kojas.
Klaros tokia perspektyva nežavėjo. Iš kitos pusės, gal būtų veiksmingiau nei pasikliauti žavesiu ir sąmoju. Pastangos nebūtų bevaisės, jei rytoj galėtų lengvai įžingsniuoti į kabinetą. O taip, – atsainiai mestelėtų Rolandui, – Simonas dalyvaus.
Rolandas pašoktų iki lubų. Nieko nelaukdamas pasiūlytų jai prodiuserio padėjėjos vietą, o tada po keleto susimąstyti verčiančių dokumentinių filmų galėtų pereiti prie dramos. Klara įsikibo šios minties. Ji darys karjerą kurdama kerinčias laidas ir visi pagaliau ims į ją žiūrėti rimtai.
Aplodismentų šuoras pažadino merginą iš svajonių.
Gerai jau, svaiginanti karjera priklauso nuo vienintelio pokalbio, bet ji optimistė. Įkops į bet kurį kalną.
Tai įmanoma. Įtikinusi Simoną Valentiną dalyvauti, bent jau pati išsaugotų darbą, o Tedas – butą.
Žmonės šurmuliuodami ėjo iš salės prie išrikiuotų gėrimų.
Tarptautinis amatų ir ekonomikos institutas buvo toks pat nuobodus kaip jo vardas. Pastatas galėjo pasirodyti įspūdingas, jei mėgai įmantriai dekoruotas gipso lubas, rūsčius Eduardo VII laikų ekonomistų portretus, išrikiuotus ant sienų, ir didžiulius laiptus, kuriais Klara mielai nustraksėtų. Taip ir norėjosi užsivilkus žėrinčią suknelę pamėgdžioti Džindžer Rodžers.
Priėmimas vyko bibliotekoje. Kol Klara ten pateko, didžiuliai sietynai jau siūbavo nuo audringų pokalbių. Pagriebusi taurę vyno ji sukiojosi tarp besikalbančių žmonių mėgindama suprasti, apie ką jie kalbasi. Atpažino keletą garsių žurnalistų ir politikų. Oras net kaito nuo diskusijų apie pinigų politikos sistemą, išpūstas kainas ir valiutų kurso politiką.
O Dieve, jei ji bent ką išmanytų. Taip Simono Valentino neapsvaiginsi. Klara apdairiai vengė susidurti su žmonėmis, kad kas nors nepaklaustų, ką mano apie kreditų krizę arba apkarpytas palūkanų normas. Nenorėjo, kad visi sužinotų, jog ji – apsimetėlė.
Atmosfera buvo tokia bauginama, kad Klara norėjo pabrukti uodegą ir sprukti namo, kol nepasirodė, kokia yra nemokša, bet gali būti, jog tai vienintelė proga pasikalbėti su Simonu Valentinu akis į akį. Neišeis bent jau nepabandžiusi. Būtų per daug gėdinga rytoj darbe prisipažinti, kad pristigo drąsos.
Mintyse niūniuodama, kad sukauptų daugiau pasitikėjimo savimi, Klara nužiūrėjo minią. Ji ieškojo savo laimikio ir pagaliau jį pamatė: vilkintis pilku kostiumu jis buvo toks griežtas, kad kiti, palyginti su juo, atrodė gana linksmi. Aplink būriavosi keletas moterų vienspalviais įvairių atspalvių kostiumėliais ir karštai linksėjo galvomis, vos tik Simonas prasižiodavo. Turbūt jo garbintojos, – paniekinamai svarstė Klara, niekaip nesuprasdama, ką tokio turi tas Simonas Valentinas, kad iš pažiūros inteligentiškos moterys jam šunuodegiauja. Nors tenka pripažinti, jog jis, rodos, tuo nesimėgauja.
Iš veido atrodė, kad jaučiasi įsipareigojęs, mergina pastebėjo, kaip žvilgčioja į laikrodį.
Vaikinui labai reikia atsipalaiduoti, – nusprendė.
Simonas laikė taurę, bet, kiek Klara matė, iš jos negėrė, pastatė ant padėklo, šyptelėjo nusivylusioms gerbėjoms ir ėmė brautis iš spūsties.
Išsigandusi, kad jis tuojau išeis, mergina dėl drąsos ištuštino antrą taurę ir patraukė iš paskos. Negali jo paleisti net nepamėginusi įkalbėti. Prasispraudusi pro žmones nusekė paskui Simoną į tamsų vestibiulį ir pamatė, kaip jis ryžtingai žingsniuoja link drabužinės. Ketina pasiimti paltą ir išeiti, o tada išgaruotų paskutinės viltys. Bus be reikalo kentusi sėdėdama paskaitoje ekonomistams!
Dabar arba niekada.
Skubant jam iš paskos kulniukai ciksėjo į marmurines grindis.
– Daktare Valentinai, – uždususi šūktelėjo Klara.
Simonas vos nenusikeikė. Paskaita praėjo puikiai, o paskui jis mieliau būtų pasišalinęs, tačiau teko stovėti ir plepėti. Vos spėjus pasirodyti bibliotekoje užpuolė tos gagenančios žąsys. Tik sušmėžavo žiniose ir paaiškino akivaizdžius dalykus apie finansinę padėtį, ir tapo garsenybe visai to nenorėdamas.
Pradžioje tai atrodė puiki mintis. Įmonė džiaugėsi, ir pats Simonas tikėjo, kad žmonėms būtina suprasti ekonomikos realijas. Jam viskas buvo paprasta, o galimybė atkreipti pasaulio dėmesį į mikrofinansus buvo tokia viliojanti, kad jos negalėjo pražiopsoti. Simonas džiaugėsi, jog paskui pristatytas dokumentinis filmas padarė tokį įspūdį, bet visai nebuvo pasirengęs, kad pasirodydamas televizijoje taip paveiks moteriškąją žiūrovų auditoriją.
Kažkaip buvo nesmagu. Tiesą sakant, kai kurios moterys taip tikėjo jo žodžiais, kad Simonas pasijusdavo nejaukiai. Jeigu jos taip domisi ekonomika, kodėl neskaito jo straipsnių?
Štai vos tik pavyko minutėlei pasprukti, tuojau prisistatė dar viena.
Akimirką Simonas ketino apsimesti neišgirdęs, tačiau kai kurios jo gerbėjų kartais galėjo būti erzinamai atkaklios, tad atsikratė paaiškinęs, kad eina į tualetą. Tada stabtelėjo, sukando dantis ir nutaisė pačią atšiauriausią miną.
Atsisukęs pamatė, jog iš paskos einanti jauna moteris nė kiek nepriminė jo gerbėjų, tikruosius ketinimus kvailai mėginančių slėpti po griežtais drabužiais. Ši buvo visai kitokia.
Pirmiausia jis atkreipė dėmesį į ryškias spalvas, paskui – į dailias kojas. Ir pats to nenorėdamas sumirksėjo. Tada suabejojo, ar tokį sijonėlį ir tokius lengvabūdiškus batelius kas nors yra matęs šiame institute.
Simonas leido sau įvertinti merginos kojas ir tik tada nusuko žvilgsnį. Astrida jį paliko, bet vien dėl to nereikia užkibti už pirmų pasitaikiusių gražių kojų.
– Taip, – nesvetingai atsiliepė.
Klara draugiškai nusišypsojo.
– Tik norėjau pasakyti, kad man labai patiko jūsų kalba, – tarė dar neatgavusi kvapo – juk lėkė paskui jį avėdama tuos beprotiškus batelius. – Manau, keletas pastabų buvo tiesiog nuostabios.
Simonas įtariai pažiūrėjo:
– O? Kurios gi? – paklausė.
Gal ir nederėtų stumti jos į keblią padėtį, bet Simonas nebuvo nusiteikęs padėti.
– Visos, – tvirtai atrėmė mergina ir pažvelgusi jam į akis užsikirto.
Jos veido išraiška viską išdavė, Simonas žinojo, kad ji suvokė atsakiusi ne itin įspūdingai, todėl stengėsi bent ką nors prisiminti iš paskaitos.
Ne itin sėkmingai.
– Labai įdomiai kalbėjote apie kokybinius rodiklius, – Klara naiviai nusišypsojo.
– Tikrai? Kaip keista, juk kalbėjau apie kiekybinius rodiklius.
– Apie juos – taip pat.
Reikia pagirti už pastangas. Daugelis jo „gerbėjų“ atlieka namų darbus ir sutikusios viliasi padaryti įspūdį. O šita visai nesivargino.
– Domitės bankų aktyvų politika?
– Žaviuosi, – Klara akivaizdžiai melavo, bet taip nekaltai žiūrėjo jam į akis, kad Simonas pajuto keistai timpčiojant lūpų kampučius.
Ne