Išlaisvinta aistros. Olivia Gates
kad jis nežinojo, jog nėra kur sprukti. Vežamas tikriausiai buvo be sąmonės arba užrištomis akimis. Tačiau sprendžiant iš to, ką matė Berko akyse, Haresas galėjo lažintis, kad jis būtų bandęs bėgti nepaisydamas nieko. Šis vyras verčiau norėtų būti nušautas į nugarą bėgdamas, nei į veidą melsdamas pasigailėti. Jis ne tik apsukrus. Jis sumanus, bebaimis.
Ir bus negyvas, jei Haresas jo iš čia neišves.
Haresas neabejojo, kad jo grobikai veikiau nužudytų tą vyrą ir netektų jo galvoje esančios informacijos, nei leistų jai pakliūti Al Šalanams į rankas.
Pastebėjimas privertė imtis veiksmų. Haresas šoko ir čiupo vyro ranką. Galėjo prisiekti, kad kitą akimirką jam pro dantis praskriejo raketa ir sprogo už akiduobių. Prireikė kelių sekundžių, kol susivokė, kas nutiko.
Vyras jam trenkė.
Vis dar pusiau apakintas Haresas pasitelkė kitus pojūčius ir pasilenkė, kad išvengtų pasipylusių vyro smūgių. Haresas vėl jį puolė ir apglėbė stipriai kaip lokys. Neturėjo laiko asmeniškiau prisistatyti kumščiams, kuriuose glūdėjo toks netikėtas smūgis.
Vyras rangėsi jo glėbyje nuožmiai tarsi tornadas ir vos neištrūko.
– Liaukis muistytis, kvaily, – sušnypštė Haresas. – Atėjau tavęs išgelbėti.
Regis, vyras nesuprato Hareso žodžių dėl jo burną dengiančio gobtuvo. Arba juo nepatikėjo. Jis vienu metu taip spyrė Haresui į kairę blauzdą, kad net kaulai subraškėjo, ir smūgiavo keliu. Haresas vos išvengė paskutinio luošinančio smūgio, stebėdamasis Berko mitrumu ir greičiu ir dar labiau jį spausdamas. Šis daug mažesnis liesas vyras neleistų taip lengvai jam išsisukti, jei galėtų naudoti abi rankas ir turėtų daugiau erdvės.
Haresas nusitraukė nuo burnos audeklą ir prispaudė vyrą prie nelygios akmeninės sienos dilbiu slėgdamas jam gerklę, kad liautųsi priešinęsis, pakeltų veidą ir vėl pažvelgtų jam į akis.
Haresą vėl nukrėtė srovė, kai tos žvilgančios akys pažvelgė į jo, o įkalintas vyro kūnas ėmė kunkuliuoti iš neklusnumo ir panikos.
Haresas nusipurtė jį išblaškiusį pojūtį ir tvirčiau prispaudė Berką.
– Neversk manęs tavęs išjungti ir išnešti kaip maišą purvinų skalbinių. Neturiu laiko tavo paranojai. Dabar daryk kaip liepsiu, jei nori ištrūkti iš čia gyvas.
Jis nelaukė, kol vyras sutiks. Bet tą sekundę prieš atsitraukdamas pamanė išvydęs, kaip baimingas priešiškumas Berko akyse sušvelnėjo. Šį pastebėjimą Haresas nustūmė šalin, kad apsvarstytų vėliau, ir ėmė tempti Berką ten, pro kur atėjo.
Šūvių papliūpos perskrodė naktį ir sustabdė jį.
Tikriausiai atvyko pastiprinimas. Hareso širdis plakė kaip pašėlusi iš noro bėgti padėti savo vyrams. Tačiau negalėjo. Jie visi sutiko žinodami, kad svarbiausias dalykas – sugauti taikinį. Visa kita – įskaitant ir asmenis – galima paaukoti.
Jausdamas, kaip kraujas vienu metu verda ir stingsta, jis atsisuko į Berką. Jie turės pasinaudoti atsarginiu keliu, kuriuo įkaitas jau pasirūpino.
Vyras jį aplenkė ir sukosi atgal. Haresas nuo ginklų laikiklio, pritvirtinto prie šlaunies, nusitraukė durklą, perpjovė Berko pančius, įsidėjo ginklą atgal, paskui pasilenkė, kad pakeltų vyriškį ir padėtų išlipti pro langą. Tuomet vyras padarė dar vieną keistą dalyką. Jis pašoko iš stovimos padėties tarsi katė ir akimirką įsikibo į atbrailą šešių pėdų aukštyje, kol įgavo jėgos persimesti pro angą. Jis tai atliko vienu sklandžiu judesiu. Po sekundės Haresas išgirdo savitą žmogaus, kitoje pusėje nukrentančio ant žemės ir nusiritančio žeme, garsą.
Ar šitas vyrukas akrobatas? Ar jis taip pat ypatingųjų pajėgų agentas?
Kad ir kas jis toks, to Haresas tikrai nesitikėjo. Jis tik vylėsi, jog tas atkaklus mulkis nepabėgs, priversdamas ištrūkus jį persekioti. Haresui su savo dydžiu, priešingai nei tam vyrui, prireiks daugiau nei trijų sekundžių pralįsti pro nedidelę angą.
Po maždaug dešimties sekundžių Haresas atbulomis išlindo pro kiaurymę – tik taip įgavo užtektinai jėgos, kad prasispraustų. Leisdamas kūno masei nutempti jį žemyn ir prisiliesdamas prie žemės ištiestomis rankomis, Haresas aukštyn kojom išvydo lūkuriuojančio vyro siluetą. Vadinasi, Berkas ganėtinai protingas ir žino, kur slypi geriausios galimybės.
Haresas vienu tęstiniu judesiu nusileido ant išskėstų delnų, susirietė ir persivertė ant kojų, paskui atsistojo ir ėmė bėgti vyro link.
– Sek paskui mane.
Vyras pakluso netaręs nė žodžio.
Juodu bėgo smėlio kopomis vedami tik Hareso tamsoje švytinčio kompaso ir šaltų žvaigždžių skliauto. Jie negalėjo naudoti žibintuvėlio, kad rastų kelią atgal prie smėliaeigio. Sunku pasakyti, ar kuris priešininkų neprasmuko pro jo vyrų tinklą. Žibintuvėlis tamsoje taptų švyturiu priešui, kuris juo nusektų, ir viskas nueitų perniek.
Haresas bėgo globotiniui skuodžiant iš paskos, ir kartojo sau, kad kiti saugūs. Tą sužinos tik tada, kai jie pasieks savo sraigtasparnį, esantį už kelių mylių, ir pateks į ryšio zoną, kurioje jis galės su jais susisiekti.
Kol kas pajėgė galvoti tik apie tai, kaip nugabenti Tidžėjų Berką į saugią vietą.
Po dešimties minučių jis pasijuto pakankamai saugus, kad vėl atkreiptų dėmesį į vyrą. Berkas nuo jo neatsiliko. Ritmas, kuriuo judėjo jo pėdos, bylojo, jog jis bėga greičiau nei Haresas norėdamas kompensuoti jų kojų ilgių skirtumą. Taigi jis ne tik mitrus pasirengęs kovotojas, bet ir puikios fizinės formos. Geros naujienos. Haresas nenorėjo tempti to vyruko iki smėliaeigio, jei šis susmuktų. Tačiau, akivaizdu, toks pavojus negresia. Berkas išlaikė puikų tempą. Ne kvėpčiojo, o vienodai giliai įkvėpdavo ir lėtai iki galo iškvėpdavo.
Ir vėl Hareso kūnu nuvilnijo kažkoks… nepaaiškinamas pojūtis, kai tie garsai, rodėsi, skverbėsi naktyje, nors jo paties ausis kurtino vėjas. Pojūtis kilo kažkur už krūtinkaulio ir keliavo į apačią, leisdamasis vis žemiau.
Haresas sugriežė dantimis dėl šio trikdžio, ir jie pasiekė smėliaeigį. Jis įšoko į atvirą keturratę smėliu važiuoti skirtą transporto priemonę.
– Sėsk už manęs.
Nė nestabtelėjęs Berkas įslydo paskui jį ant sėdynės, apžergė kojomis Hareso klubus, prisispaudė priekiu prie jo nugaros ir apsivijo jį, tarsi juodu darytų tai kiekvieną dieną.
Didinant variklio apsukas Hareso kūnu nuvilnijo šiurpas. Po kelių sekundžių jis jau ginė smėliaeigį per kopas vairuodamas nuožmiau, nei buvo būtina tokioje skubioje situacijoje.
Haresas vairavo įtemptoje tyloje versdamas automobilį peršokti kopų viršūnes ir nusileisti įdubose, taškydamas paskui juos smėlį ir spausdamas variklį iki ribos. Su kiekvienu smarkiu trūktelėjimu Berko rankos vis tvirčiau apsivydavo jo pusiaują, kojos saugiau jį apglėbdavo, skruostas labiau prisispausdavo prie nugaros, kol Haresas pajuto, kad jie susiliejo.
Akimirką jam pritrūko kvapo, kai Berko kūno karštis prasiskverbė pro visas sąlyčio vietas ir susitelkė strėnose.
Adrenalinas. Štai kas tai. Nepatogumo jausmas. Kad kažkas taip arti prisispaudęs net ir tokiomis aplinkybėmis.
Taip. Kas dar tai galėtų būti?
Po kelių minučių jis išvydo Mi-17 sraigtasparnio kontūrus. Tai geriausias Hareso kada nors matytas vaizdas. Jam ne tik pavyko juos išgabenti, bet dabar galės nuo savęs nusikrapštyti tą vyrą.
Smėliaeigis cypdamas padarė didžiulį lanką, vos neapvirto, paskui siūbuodamas sustojo prie piloto durelių.
Haresas atitraukė Berko rankas nuo liemens ir vienu judesiu išlipo