Nepaprastas meilės romanas. Maureen Child
Mūsų Ronanas, Dieve, laimink jį, paliko šaldytuve ne vieną, o tris šampano butelius.
– Labai rūpestinga, – sutiko mergina.
Nuo lentynos priešais barą jis paėmė dvi krištolo taures, pastatė jas ant stalo ir ėmėsi atkimšti butelį.
– Ar susisiekei su savo tėvais, kad praneštum naujienas?
– Taip, – ištarė Džordžija ir prisiminė, kaip mama apsiverkė, kai telefonu išgirdo naujienas apie pirmą vaikaitį. – Paskambinau iš Lauros palatos, kai nusitempei Ronaną nupirkti gėlių. Laura su jais pašnekėjo ir jie išgirdo vaikelio verksmą. – Ji nusišypsojo. – Mama verkė kartu su Fiona. Ronanas jau pažadėjo atskristi, kai tik bus galima.
– Puiku! – Kamštis linksmai iššovė ir Šonas pripildė dvi taures. – Šampano?
– Žinoma!
Ji paėmė taurę ir luktelėjo, kol Šonas tarė:
– Į Fionos Konoli sveikatą! Tegul jos gyvenimas būna ilgas ir laimingas! Lai ji nežino, kas yra širdgėla, o sėkmė tampa jos draugu!
Ašaros griaužė Džordžijai akis. Ji pasipurtė, gurgštelėjo šampano ir tarė:
– Šonai, tai buvo nuostabu!
Vyras išsišiepė, paėmė jos laisvą ranką į savąją ir nuvedė ją prie sofos. Ten pasodino, o pats sugrįžo prie šampano butelio.
Pastatė jį priešais ant stalo, tada atsisėdo ant sofos šalia Džordžijos.
– Buvo velniška diena, nemanai?
– Taip, – sutiko ji, tada mintyse pataisė: tebėra. Dar vienas šampano gurkšnis ir pridūrė: – Žinai, esu pavargusi, tačiau nemanau, kad galėčiau sudėti bluostą. Kraujyje tiek daug adrenalino.
– Ir aš taip jaučiuosi, – tarė jai Šonas. – Mums pasisekė, kad vienas kitam galime palaikyti draugiją.
– Taip. Manau, esi teisus, – sutiko Džordžija. Išsispyrė iš batų, užsikėlė kojas ant sofos ir prisitraukusi jas arčiau tingiai trynė išlinkimus.
Buvo jauku: židinyje traškėjo ir šnypštė malkos, į langą tekšėjo lietaus lašai. Ji gurkštelėjo dar vieną gurkšnį šampano ir atlošė galvą ant sofos atlošo.
– Na, – po kurio laiko ištarė Šonas, – papasakok apie savo planus persikelti į Airiją.
Mergina pakėlė galvą, kad pasižiūrėtų į jį. Rudi vyro plaukai buvo sutaršyti, rudos akys pavargusios, tačiau susidomėjusios, o tokia veidą puošianti šypsena galėtų sugundyti net šventąjį. Džordžija, vildamasi, kad šaltas gėrimas sugebės atvėsinti viduje kylantį karštį, gurkštelėjo dar vieną gurkšnelį šampano.
– Jau kurį laiką apie tai galvoju, – pripažino tyliu balsu. – Tiesą pasakius, nuo paskutinio apsilankymo. Prisimenu, kad pajudėjus namo skraidinančiam lėktuvui paklausiau savęs, kodėl išvykstu.
Vyras linktelėjo tarytum visiškai ją suprastų ir tai paskatino merginą tęsti.
– Turiu omeny, kad po kelionės džiaugiesi grįžęs namo, tiesa? – Ji uždavė klausimą daugiau sau nei Šonui ir nedelsiant pati atsakė. – Nekantriai lauki, kada grįši prie kasdienių reikalų. Kasdienio gyvenimo. Tačiau aš nelaukiau. Graužė nusivylimo jausmas, kuris, rodės, su kiekviena mylia arčiau namų tik didėjo.
– Galbūt iš dalies taip jauteisi dėl to, kad palikai seserį, – tyliai ištarė jis.
– Tikriausiai, – linktelėjusi pripažino mergina ir dar gurkštelėjo šampano. – Laura man yra daugiau nei sesuo, ji – geriausia mano draugė. – Džordžija pasižiūrėjo į Šoną ir šyptelėjo. – Žinai, man jos labai trūksta.
– Žinau, – atsakė jis, paėmė šampano butelį ir pripildė taures. – Kai Ronanas buvo Kalifornijoje, man trūko jo draugijos einant į smuklę. Trūko jo juoko. Diskusijų su juo, – išsišiepė. – Nors, jei prasitarsi kam, aš iki mirties neigsiu kiekvieną žodį.
– O, suprantama, – atsakė juokdamasi Džordžija. – Šiaip ar taip, nuvykau namo, nuėjau į mūsų – mano – nekilnojamojo turto agentūrą ir stebeilijausi pro langą. Laukiau, kol paskambins klientai ir užsuks ilgą ir nuobodų procesą. – Ji įsižiūrėjo į šampaną. – Ir tada, kai žiūrėjau pro langą stebėdama, kaip gyvenimas eina pro šalį, supratau, kad kiekvienas žmogus už to lango daro tai, kas jam patinka. Visi, tik ne aš.
– Maniau, kad tau patinka prekiauti nekilnojamuoju turtu, – tarė Šonas. – Anot Lauros, jūs dviese tik pradėjote kurti verslą.
– Tiesa, – sutiko mergina. – Tačiau nei viena iš mūsų to nenorėjo. Argi tai ne kvaila? – Džordžija pakeitė pozą – pasisuko taip, kad matytų Šoną.
Oho, – pagalvojo, – jis tikrai gražus.
Ji sumirksėjo, tada įtartinai pasižiūrėjo į šampaną.
Galbūt burbuliukai prasisunkė į kraują, privertė ją labiau pasiduoti Konolio žavesiui ir gražiai išvaizdai. Tačiau ne, – nusprendė po kurio laiko, – aš visada lengvai pasiduodu. Galėjo tam atsispirti. Tačiau šį kartą…
Džordžija kostelėjo ir išmetė iš galvos neklusnias mintis. Ką ji sakė? A, taip.
– Tik pagalvok. Kažkada Laura buvo menininkė, o aš – interjero dizainerė. Ir štai, įkūrėme verslą, kuriuo nei viena iš mūsų iš tikrųjų nesidomėjo.
– Kodėl? – jis žvelgė į ją tomis gražiomis rusvomis akimis ir, rodos, nuoširdžiai domėjosi. – Kodėl skyrėte tiek daug savęs jums neįdomiam reikalui?
– Na, štai klausimo esmė, tiesa? – paklausė gestikuliuodama ir vos susigūžė, kai pro kraštą išsipylė lašelis šampano. Kad ištaisytų situaciją, nugėrė šiek tiek gėrimo. – Tiesiog taip išėjo, – tęsė. – Laura negalėjo pragyventi iš piešimo, taigi pradėjo lankyti kursus ir tapo nekilnojamojo turto agente. Juk žinai, jau geriau ji pati sau bus bosė nei tarnaus kitam.
– Taip, – tarė Šonas ir pritariamai linktelėjo.
Žinoma, tai jam nesvetima, – pagalvojo Džordžija.
Būdamas Irish Air, didelės ir augančios oro bendrovės, savininkas, Šonas pats nustato taisykles. Be abejonės, jų padėtis smarkiai skyrėsi, tačiau jausmas, kai esi už viską atsakingas, jam pažįstamas.
– Tuomet iširo mano santuoka, – jos žodžiuose vis dar buvo juntamas kartėlis. Nuo to laiko buvo praėję keleri metai, Džordžija beveik jau atsigavo, tačiau, jei tik ji leidžia sau tai prisiminti… – Persikrausčiau pas Laurą, ir užuot pradėjusi savo verslą – pripažinkime, Kalifornijoje beveik kas antrame žingsnyje gali sutikti interjero dizainerį, taigi dar vieno nereikėjo, – pradėjau lankyti kursus ir mudvi atidarėme savo agentūrą.
Purtydama galvą ji gurkštelėjo dar šampano ir atsiduso.
– Mudvi labai stengėmės dėl verslo, kurio nė nenorėjome, tačiau nekilo mintis jo atsisakyti. Ar tai turi prasmės?
– Visiškai ne, – tarė Šonas. – Esmė ta, kad tu buvai nelaiminga.
– Būtent, – mergina giliai įkvėpė ir iškvėpė. Ir kas tokio jame yra? – svarstė. – Su juo taip lengva kalbėti. Taip malonu į jį žiūrėti, – pridūrė silpnas balsas giliai galvoje. Jo akys. Rodos, kiaurai ją skrodžia, o tuo tarpu balse skamba Airijos melodija. Džordžija įspėjo save, kad tai svaiginantis derinys. – Buvau nelaiminga. O kadangi esu laisva