Beveik mano. Sarah Mayberry
>
Kiekviena knyga yra sudėtinga. Kad ir kiek aš planuočiau į priekį, vis tiek kažkur suklystu ir galiausiai atsiduriu tokioje padėtyje, jog atrodo, kad mano galva tuoj sprogs. Žmonės, neleidžiantys tam nutikti, yra Krisas, tikras mano gyvenimo herojus, ir Vanda, nuostabiausia redaktorė, kurios pavydėti galėtų bet kuris rašytojas. Ačiū jums abiem, kad mane palaikote.
Taip pat dėkoju Šeinui So už gražų naują internetinį mano puslapį, Lizai už puikią bendruomenės virtuvę ir Žoanai, kad kantriai kentė mano kliedesius ir vaitojimus.
Ir kasau pilvuką Maksui, kad yra mieliausias vilnos kamuoliukas žemėje.
Prologas
Andžela Bartlet drožė keliuku tiesiai prie savo geriausios draugės namo, nujausdama, kaip stipriai vėluoja. Buvo šilta spalio diena ir tik vielinio tinklo lauko durys saugojo įėjimą jai priėjus namo prieangį.
Paspaudė durų skambutį ir prigludo prie durų tinkliuko.
– Tai aš. Atleisk, kad vėluoju, – šūktelėjo.
– Turėtum, – ataidėjo balsas iš koridoriaus gilumos, tada sekė žingsniai.
Pasirodė nedidelė žavi moteris šviesiais itin trumpai kirptais plaukais, į klubą laikė įrėmusi kūdikį. Vilkėjo ryškiai rožines aptemptas kelnes, žydrus marškinėlius, avėjo geltonus sportinius batelius su rožiniais raišteliais.
Moteris atrodė pikta, tačiau rudos akys šypsojosi ir Endžė suprato nepakliuvusi į rimtą bėdą. Jos buvo draugės gana ilgą laiką, todėl Bilė atleido kelias minutes vėlavimo.
– Su gimimo diena, mieloji, – tarė Endžė ir pakštelėjo draugei į skruostą. Kūdikis žiūrėjo į jos dideles šviesias akis, kai ji pabučiavo jo viršugalvį. – Sveikas, Čarli.
– Ššš. Mes apsimetame, jog tai ne gimtadienio vakarėlis, kad kas nors nepradėtų graudintis dėl prabėgusių metų, – tarė Bilė.
– Trisdešimt dveji – visai nedaug, – pasakė Endžė joms įėjus į erdvią kaimo sodybos stiliaus virtuvę.
Saulės šviesa liejosi pro langus, įmontuotus nuo lubų iki grindų. Greta esanti atviro plano svetainė skendo šviesoje, kurioje išryškėjo deimantiniai baldų atspalviai. Kaip ir Bilė, šis namas buvo pilnas spalvų, gyvybės ir nuolatinio judėjimo.
– Kur Maiklas? – paklausė Endžė pastebėjusi, kad aplinkui nematyti Bilės vyro.
– Kaip tu manai?
Endžė suprato, kad jis savo studijoje. Maiklas, architektas, dažnai parsinešdavo darbo namo, Endžė žinojo, kad Bilė dėl to pyksta.
– Tetule Endže, – nedidelis kūnelis puolė prie Endžės, penkiametė Bilės duktė liesomis rankomis apsivijo jos klubus.
– Labas, Eva.
Eva susižavėjusi pažvelgė viršun.
– Maniau, kad niekad neateisi.
Endžė atsitūpė.
– Pavėlavau. Atsiprašau, – ji apkabino krikšto dukrą, prisiglaudusi galėjo užuosti šampūną, kvepiantį uogomis, ir lėlės Barbės kvepalus.
– Neleisk, kad tai pasikartotų, – tarsi šaipydamasi tarė Eva. Ji buvo tikra maža išdaigininkė, linksma ir šmaikšti lyg botagėlis.
– Stengsiuosi iš visų jėgų, pažadu, – išdidžiai tarė Endžė.
– Na, pats laikas pradėti vakarėlį, – tarė Bilė, žengdama garso aparatūros link ir spustelėdama mygtuką. Per visą namą nuaidėjo Džeimso Brauno „Get On Up“. Bilė ėmė šokti laikydama Čarlį kuo toliau nuo savęs ir judinti užpakalį taip, kaip ji viena sugeba.
Endžė šypsojosi stebėdama draugės kvailiojimą.
– Štai idėja – galėtum paprašyti Maiklo, kad kaip visi normalūs žmonės išlįstų iš savo studijos, – šūktelėjo ji.
Bilė tik šyptelėjo ir toliau šoko.
Eva sukikeno, ji džiūgavo galėdama dalyvauti sąmoksle siekiant išvilioti sunkiai dirbantį tėtį. Endžė suėmė mergaitės rankas ir ši prisijungė prie Bilės, bandydama kuo geriau atkartoti jos judesius.
Po minutės tarpduryje pasirodė aukšta figūra plačiais pečiais. Tamsūs garbanoti Maiklo Robinsono plaukai buvo sušiaušti. Pėdos – basos, džinsai – seni ir išblukę, o balti marškinėliai puikiai išskalbti. Sukryžiavęs rankas ant krūtinės pažvelgė į jas pilkai žalsvomis akimis, kuriose linksmumas pynėsi su susierzinimu.
Bilė nedrąsiai prisėlino prie vyro ir perdavė sūnų, tada ėmė šokti iš visų jėgų, smulkų kūną judindama tolygiai su ritmu. Ji pakratė užpakaliuką ir nedideles krūtis, pakraipiusi klubus laimėjo galutinį mūšį ir Maiklo burna išsiviepė plačiausia šypsena.
– Gerai, supratau. Daugiau jokio darbo. Ką reikia padaryti prieš pasirodant svečiams?
Netrukus kilo tikras sambrūzdis. Bilė viesulo greičiu pristatė Endžei Maiklo dovaną, galiniame kieme įrengtą nedidelę medinę studiją, suteiksiančią Bilei pakankamai vietos užsiimti naujausiu jos pomėgiu – keramika. Vos jos grįžo į namą, kartu su kitais svečiais atvyko keli kaimynai. Kol Endžė padėjo Bilei baigti ruošti maistą virtuvėje, Maiklas užėmė juos verandoje.
– Na… kaip einasi reikalai su karštuoju graiku? – paklausė Bilė maišydama aliejų su actu salotų užpilui.
– Niekaip, – tarė Endžė.
– Tik nesakyk, kad viskas baigėsi?
– Baigėsi.
– Endže. Prisiekiu, neįsivaizduoju, ką mums reikės su tavimi daryti.
Endžė susiraukė draugės balse išgirdusi nusivylimo gaidelę.
– Vienatvė nėra liga. Aš myliu gyvenimą.
– Noriu, kad būtum laiminga.
– Aš esu laiminga. Vyras nesukuria laimės. Tiesą pasakius, kartais jis atneša liūdesį.
Bilė pravėrė burną norėdama dar kažką pasakyti, tačiau staiga persigalvojo. Endžė apsidžiaugė įtarusi, kad draugė norėjo užsiminti apie Finą, o tai būtų nemenkai ją supykdę. Fino tema buvo išsemta prieš daugybę metų. Nieko nauja nebuvo galima pridurti ar prieiti prie kitų išvadų. Jis buvo praeitis.
Kur jam ir priklausė būti.
– Dėl tavęs dar nepraradau vilties, – po trumpos pauzės tarė Bilė. – Maiklo biure atsirado naujas vaikinas. Man dar nepavyko įkalbėti Maiklo išsiaiškinti, ar jis turi porą, bet jeigu ne, noriu, kad su juo susitiktum.
Sveikas protas patarė Endžei praleisti šuos žodžius pro ausis. Pasigavusi kokią idėją Bilė būdavo kaip nesustabdomas krovininis traukinys, tačiau jos pačios užsispyrimas reikalavo atkirčio.
– Leisk man kai ką išsiaiškinti. Tu šio vyro nepažįsti, net nesi jo mačiusi. Galiu kirsti lažybų. Tačiau nori, kad eičiau su juo į pasimatymą?
– Aš tik noriu tau gero.
– Man smalsu. Kokia jo savybė daro jį tinkamu kandidatu vargšei senutei Endžei? Tai, kad jis turi pulsą? Vaikšto stačias?
Ji padėjo peilį, kuriuo naudojosi, kad galėtų dėmesį sutelkti į suklaidintą draugę.
Sunkioje tyloje, kilusioje po šios kalbos, Bilė patraukė peilį Endžei iš akių.
– Dėl viso pikto, – tarė ji šaltu veidu.
Endžė nusijuokė. Bilė buvo pasiutusiai nepagarbi ir simpatiška, jos širdis, be abejonės, buvo tinkamoje vietoje.
– Tu esi beviltiška.
– Tu – taip pat.
Jos išnešė salotas ir kelios valandos praslinko saulės šviesos, baltojo vyno ir juoko migloje. Endžė nusispyrė batus, atsilošė ir klausėsi aplinkui kalbančių žmonių, kartkartėmis įterpdama vieną kitą komentarą, buvo laiminga galėdama stebėti Bilę darant tai, ką ji mokėjo geriausiai – spindėti, žibėti ir švytėti.
Atėjus laikui valgyti desertą Maiklas atnešė didžiulę baltą dėžę, ant kurios puikavosi Bilės mėgstamiausios