Paslapčių našta. Carol Marinelli
skambino telefonu, o Ela tramdė kylantį susijaudinimą. Mat pirmą kartą iš tikrųjų norėjo darbo, dar niekada šitaip jo netroško, nors skruostai kiek nukaito, kai Klaudija ją nužvelgė ir pasakė: Taip, ji išvaizdi.Ar medaus atspalvio plaukai tikrai būtinas reikalavimas šioms pareigoms? – svarstė Ela, klausydama, kaip apibūdina jos plaukus.
Paaiškėjo, kad tai nesvarbu.
– Apgailestauju… – papurtė galvą Klaudija. – Kalbėjausi su dabartine jo padėjėja, ir nors ji nekantrauja išeiti iš darbo, sako, kad nėra prasmės jus siūlyti. Jis labai reiklus.
– Na, ačiū, kad stengėtės.
Išėjusi iš agentūros Ela užsuko išgerti kavos. Pro langą žvelgdama į šurmuliuojantį Romos rytą sakė sau, kad kvaila nusivilti dėl darbo, į kurį net nesitaikė.
Ir net jei būtų taikiusis… Ela nužvelgė moteris. Jos pasižymėjo natūralia elegancija, ir jei Santas Koretis rinkosi nepriekaištingas, kartelė čia, Italijoje, keliama labai aukštai. Žvilgtelėjęs į Elą, vilkinčią nuobodų kostiumėlį, jis būtų pateikęs tokį pat atsakymą.
Šiaip ar taip, klausė savęs Ela, ar ji tikrai nori dirbti Sicilijoje, ar tikrai nori prisiliesti prie mamos praeities?
Taip.
Elos širdis neramiai dunkstelėjo, nes ji nebuvo tam pasirengusi. Tačiau išėjusi iš kavinės, užuot puolusi į kitą agentūrą iš sąrašo, pasijuto žvilgčiojanti į gražius drabužius vitrinose ir svarstanti, ką vilkėtų asmeninė Santo Korečio padėjėja. Po kelių akimirkų to paties klausė pardavėjos.
Na, jo vardo neminėjo, tik pasakė einanti į labai svarbų pokalbį dėl darbo. Kiek vėliau Ela prisėdo, kad ilgus garbanotus jos plaukus pakirptų ir sutramdytų, paskui laisvai surištų ties sprandu, be to, padarytų makiažą ir sutvarkytų nagus.
Ankstyvą popietę išsiregistravo iš viešbučio ir nuskrido į Siciliją. Ji žvelgė į žemę, matytą begalėje išblukusių nuotraukų, kurias vis rodydavo mama. Nors snieguoti kalnai, žvilganti žydra jūra ir pakrantėje dėl vietos besigrumiantys išsikišę nameliai buvo gražūs, Ela nebuvo tikra, ar yra tam pasiruošusi. Bet, priminė sau, juk atvyko čia dirbti.
Nors palikdama lagaminą saugykloje ir žengdama į žiemos saulę Ela manė drąsiausiai pasielgusi išvykdama iš Australijos, šis poelgis taip pat atrodė drąsus. Arba kvailas. Netrukus sužinos.
Ela įlipo į baltą taksi.
– Korečių medija.
Ela sulaikė kvėpavimą nerimaudama, kad vairuotojas paklaus adreso arba pasakys nenutuokiantis, kur tai yra, bet tas viso labo linktelėjo, o Ela iš rankinės išsitraukė veidrodėlį, susiglostė plaukus ir atnaujino makiažą. Nauja žvilganti balta šypsena atrodė nepažįstama. Niekas neatspėtų, kiek jai teko už tai sumokėti – ir ne pinigais.
Paslėpusi veidrodėlį Ela nenorėjo apie tai galvoti, tik nustūmė šalin visas mintis apie tėvą. Taksi sustojus prie Korečių medijos dangoraižio vairuotojui sumokėjo labai ryžtinga moteris, kuri įžengė į elegantišką kondicionuojamą pastatą ir pasakė atvykusi dėl asmeninės padėjėjos darbo.
– Un attimo, prego1. – Sekretorė paėmė telefoną, ir po kelių akimirkų iš lifto išeinančią Elą pritrenkė netikėtas pasisveikinimas.
– Buona fortuna2! – Neįtikėtinai graži ir apsiašarojusi moteris atkišo Elai juodą kalendorių odiniu viršeliu ir automobilio raktelius, palinkėjo sėkmės dirbant su Santu ir šūktelėjo per petį seną itališką priežodį, kurį Ela kelis kartus girdėjo iš mamos. – Jei vyras mane apgauna vieną kartą, kaltas jis. Jei dusyk, kalta pati.
– Kaip suprantu, atsakymas neigiamas?
Gilus sodrus balsas privertė Elą atsisukti, o tam vyrui išėjus iš kabineto ji per svaiginamą sekundę suprato, kodėl asmeninė padėjėja suteikė jam antrą galimybę. Akivaizdu, kad trečios nesuteikė, mat kuktelėjusi išlėkė pro duris, palikdama Elą vieną su juo.
Žalios akys susitiko su jos akimis, labai gražiose lūpose žaidė neatgailaujančios šypsenos užuomina, o ant kairio skruosto švietė raudonas delno atspaudas.
– Ar atvykote į pokalbį dėl darbo? – paklausė Elos itališkai, o kai ši linktelėjo ir prisistatė, mostu pakvietė į kabinetą, ir ji nusekė įkandin.
Jo pristatyti nereikėjo.
PIRMAS SKYRIUS
Santas krūptelėjęs pabudo mušančia širdimi ir ištiesė ranką ieškodamas pažįstamos šilumos, bet, užuot gulėjęs lovoje su meiluže, pasijuto vienas miegąs ant sofos.
Kas nutiko praėjusią naktį?
Protas – žiaurus išdaigininkas.
Jis neatskleidė Santui, kas nutiko, tik parodė nedideles užuominas.
Ant grindų mėtėsi tuščias viskio butelis, kurį Santas perlipo slinkdamas į vonią, o nuleidęs žvilgsnį suprato vis dar vilkįs vestuvinį kostiumą, tik kaklaraištis kreivas, o marškiniai suplėšyti ir prasagstyti.
Čiuptelėjo vidinę švarko kišenę ir prisiminė, kaip Ela du tris kartus tikrino, ar jis juos turi, paskui ji išėjo, o jis tapo vyriausiuoju pabroliu brolio vestuvėse.
Žiedai vis dar kišenėje.
Jis apsišlakstė veidą vandeniu; veidas ir krūtinė nusėti mėlynėmis.
Santas pažvelgė į kaklą ir susiraukė, bet prisiminus vakarykščius įvykius kelios bučinių žymės mažiausiai rūpėjo.
Aleksandras!
Santas pakėlė ragelį, kad paprašytų vairuotojo, bet atsiliepė naktinė registratorė, kuri, tikriausiai nesuprasdama, kad tokių klausimų nedera užduoti, pasiteiravo, kur jis pageidaująs vykti, ir Santas akimirksniu baigė pokalbį.
Žvelgdamas pro langą iš prabangių aukštumų Santas matė laukiančius žurnalistus. Jis kaip reta nenorėjo nė pagalvoti, kad teks vienam akis į akį susidurti su jais ir broliu.
– Ar gali mane pasiimti?
Nesvarbu, koks metas, užsimerkusi Ela atsiliepė. Keturis mėnesius dirbdama Santui Korečiui jau įprato, kad jai skambinama po darbo valandų, nors šįryt jo balsas skambėjo siaubingai. Tiesa, gilus žemas balsas su ryškiu itališku akcentu vis tiek buvo gražus, nors ir prikimęs.
Taip, žodžiai gražus ir siaubingas puikiai apibūdino Santą.
Praplėšusi akis pažvelgė į skaičius laikrodyje prie lovos.
– Dabar šešta valanda ryto, – suniurzgė Ela. – Sekmadienis.
To turėjo pakakti, kad baigtų pokalbį ir toliau miegotų. Bet Ela visą naktį slapta tikėjosi, kad jis paskambins – tiek, kad vakar net susuko plaukus milžiniškais karštais suktukais ir jau buvo pasiruošusi drabužius. Kaip ir kiti Sicilijos gyventojai Ela popietę per televiziją stebėjo besirutuliojančią dramą ir visą vakarą sekė naujienas. Net jos mama, Australijoje žiūrinti itališkas žinias, supras, kad ilgai lauktos Santo brolio Aleksandro Korečio ir Alesės Batalijos vestuvės paskutinę minutę atšauktos.
Pačią paskutinę minutę.
Nuotaka spruko pasiekusi pusiaukelę iki altoriaus ir pasaulis laukė trokšdamas pamatyti, kaip dvi žinomiausios Sicilijos šeimos išspręs šį konfliktą.
Taip, Ela nujautė, kad jos paslaugų prireiks dar iki pirmadienio.
– Klausyk, šiandien man laisvadienis. – Kaip įmanydama stengėsi nenusileisti. – Vakar dirbau…
Žinoma, Ela tik padėjėja, todėl jos į vestuves
Minutėlę (it.) (čia ir toliau – vert. past.).
Sėkmės (it.).