Eliotų dinastija. Trečia knyga. Barbara Dunlop
aš juos paėmiau… – tarė jis, bet prisiminė, kad taip susižavėjęs spoksojo, kaip ji nusivilko džinsus parodydama baltų sportiškų kelnaičių kraštelį, jog visai pamiršo juos paimti. – Suveiksime jums kokių drabužių, nesirūpinkite.
Nebuvo laiko galvoti apie Liusės kelnaites. Čia ir taip darėsi karšta.
Aptikęs pasiklausymo įrangą Brajenas sutriko. Buvo įsitikinęs, kad Liusė persūdo – niekas jos nepersekioja ir nešniukštinėja po namus. Bet ji juk neįrašinėjo pati savęs.
Tiesą sakant, gerai ištyrinėjus telefone įtaisytą blakę įtariamųjų ratas gerokai susiaurėjo. Tas daikčiukas buvo pačių naujausių technologijų – iš Rusijos. Ir toks modernus, kad, tiesą pasakius, tik jo agentūra tegalėjo leisti sau įsigyti. Žinoma, dar ir rusai. O kad jie čia būtų įsipainioję, Brajenas tikrai nemanė.
Jį išdavė kažkas iš saviškių. O tai reiškia, kad jo ir Liusės gyvybės nevertos nė sudilusio skatiko, nebent jam pavyktų išsiaiškinti, kuris iš agentų yra tas Benediktas Arnoldas[4], ir kaip galima greičiau jį ar ją neutralizuoti.
ANTRAS SKYRIUS
Kurį laiką jie važiavo tylėdami. Brajenas rinkosi aplinkkelius – tai išvažiuodavo į greitkelį, tai vėl išsukdavo iš jo, kad būtų visiškai tikras, jog niekas neseka. Paskui pasuko į šiaurę, po truputį regzdamas planą.
– Ar gerai jaučiatės? – paklausė jis Liusės, kuri buvo nepaprastai tyli. Jis tikėjosi, kad ji apibers jį klausimais, kur jie važiuoja ir kas bus toliau, nors atsakymus ir jis žinojo ne visus.
– Gerai.
– Apgailestauju, kad įvėliau jus į tokį pavojingą žaidimą.
– Žinojau, į ką veliuosi, kai sutikau imtis šito darbo. Perspėjote, kad bus šiek tiek rizikos.
Ji nenutuokė nė pusės to, kas jai gresia. Brajenas nesitikėjo, kad priešininkas – iš jo paties darbuotojų.
– Puikiai padirbėjote. Vis dėlto norėčiau, kad būtume galėję užbaigti, ką pradėjome.
– Aš užbaigiau.
– Nesupratau…
– Po mudviejų pokalbio aš supratau, kad nebegalėsiu dirbti Alliance Trust. Tada spjoviau į bet kokį atsargumą. Anksčiau labai saugojausi, kad niekas nepastebėtų kopijuojant informaciją, bet pagalvojau, jog dabar tai nebesvarbu. Todėl ėmiau ir nukopijavau viską, kas papuolė – beveik viską, kas sukaupta kompiuterinėje sistemoje. Nė nemaniau, kad ta mažutė laikmena tokia talpi.
– Nukopijavote viską? – Brajenas negalėjo patikėti savo ausimis.
– Viską, ko man galėtų prireikti. Dar šiek tiek užtruksiu, kol viską peržiūrėsiu. Tas, kuris grobstė pensijų fondo lėšas, buvo labai atsargus. Bet aš turiu visų darbotvarkes, skambučių sąrašus, prisijungimo ir atsijungimo nuo sistemos laiką, slaptažodžius, žinau, kas kokiuose susitikimuose dalyvavo. Atmetimo principu galėsiu išsiaiškinti, kas neteisėtai pasiglemžė tuos pinigus – žinau, kad galėsiu.
– Jums nereikės to daryti. Mano agentūroje dirba geriausi specialistai šalyje… – staiga jis nutilo supratęs, kad nežinodamas, kas jį išdavė, negali nė vienam iš savo darbuotojų patikėti tos informacijos. Vienas klavišo spustelėjimas – ir visi įrodymai, dėl kurių Liusė rizikavo savo galva, išnyks be pėdsakų.
– Aš pati galiu tai padaryti, – tarė Liusė. – Man puikiai sekasi spręsti rebusus. Gal jūs ir turite puikių ekspertų ir naujausios technikos, bet aš pažįstu tame banke dirbančius žmones. Mačiau jo gyvenimą iš vidaus. Niekas geriau už mane negalėtų išanalizuoti duomenų.
Brajenas pagalvojo, kad Liusė galbūt teisi.
– Ko jums prireiks?
– Tokiam informacijos kiekiui apdoroti man reikia galingo kompiuterio. Ir ramios darbo vietos. Tik tiek.
Planas, kurį Brajenas jau anksčiau rezgė mintyse, įgavo ryškesnius kontūrus. Sumanymas gana pašėlęs, bet jis nežino kito būdo Liusei apsaugoti. Būtų galėjęs apgyvendinti ją kurioje nors iš daugelio slėptuvių, bet kam jos slaptos? Visi, susiję su šia užduotimi, tuos namus žino: Tarantulas, Mirtinas Ginklas, Orchidėja ir šio tyrimo vadovas Sibiriakas. Štai toks įtariamųjų sąrašas. Keturi žmonės, kuriems dar prieš valandą jis būtų patikėjęs savo gyvybę.
– Man regis, žinau, kur jus apgyvendinsiu, – tarė Brajenas.
– Na ir puiku, – Liusė atsilošė sėdynėje, Ji atrodė patenkinta. – Kur važiuojame?
Pagaliau. Jis jau abejojo, ar ji kada nors paklaus.
– Į Niujorką.
– Į jūsų gimtąjį miestą.
Brajenas pasijuto nejaukiai – kaip ji tai sužinojo?
– Supratau iš jūsų akcento, – paaiškino Liusė jam dar nespėjus paklausti. – Turėjau bendraklasį iš Niujorko. Kalbate visai kaip jis.
Pastabi mažulė, nieko neprikiši. Per pratybas jis buvo mokomas atsikratyti net menkiausio akcento. Jo ir turtingosios jo šeimos saugumas priklausė nuo to, kaip pavyks savo asmeninį gyvenimą atriboti nuo darbo agentūroje. Toks reikalavimas buvo keliamas visiems su juo dirbantiems agentams. Jie turėjo slapyvardžius ir niekada niekam nieko nepasakojo apie save.
Kaip galėjo nutikti, kad jis prarado budrumą ir Liusei pavyko atspėti, iš kur jis? Matyt, atsipalaidavo. Daugelis agentų neilgai ištveria nuolatinę įtampą.
– Dirbate CŽV? – paklausė ji.
Kadaise Brajenas ten dirbo. Įsidarbino dar studijuodamas koledže, kur krimto verslo vadybos mokslus, ketindamas prisidėti prie šeimos verslo Eliotų leidybos korporacijoje. Tie, kurie jam pasiūlė darbą CŽV, sakė, kad atkreipė dėmesį į jo gaunamus aukščiausius įvertinimus koledže ir išskirtinai atletišką sudėjimą. Jis tapo slaptuoju agentu.
Tuomet beveidis ir bevardis asmuo įdarbino jį naujai sukurtoje saugumo tarnybos tyrimų grupėje – įstaiga buvo tokia slapta, kad nė pavadinimo neturėjo. Nebuvo jokios centrinės būstinės, o ir nacionaliniame biudžete jai nebuvo skirta jokia eilutė. Galima sakyti, tos įstaigos visai nebuvo.
Meluoti Brajenas mokėjo, bet kažkodėl jam nekilo noras Liusei pliaukšti niekus. Nusprendė pasakyti bent dalį tiesos.
– Dirbu Valstybės saugumo tarnyboje.
– Nežinojau, kad Valstybės saugume dirba slaptieji agentai.
– Pasitaiko ir tokių.
– Kaip tampama slaptuoju agentu?
– Kodėl klausiate? Gal norėtumėte prisidėti?
– Galbūt. Imčiausi bet ko, kad tik nereikėtų dirbti tokio darbo, kaip iki šiol.
Brajenas tik pajuokavo, o Liusė, regis, priėmė už gryną pinigą.
– Tai kodėl dirbote tame banke, jeigu nepatiko?
Ji gūžtelėjo pečiais
– To iš manęs tikėjosi kiti, o ir pinigai buvo neblogi, bet aš visą laiką galvojau, kad norėčiau užsiimti kuo nors kitu.
– Pavyzdžiui?
– Nežinau. Gal įsiprašyčiau į kokį cirką. Būčiau puiki liūtų dresuotoja.
– Jūs? – išsprūdo Brajenui, bet išvydęs Liusės reakciją kaipmat pasigailėjo, kad nesusivaldė. Tikriausiai mergina įsižeidė.
– O kodėl negalėčiau dresuoti liūtų?
– Net neabejoju, kad galėtumėte. Jie būtų paklusnūs kaip avinėliai,
Benediktas Arnoldas – garsus JAV armijos generolas, Pilietinio karo metu išdavęs savo armiją (vert.).