Pavojingas žaidimas. Barbara Dunlop

      „Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

      1

      Nuo cigarečių dūmų troškus oras pažadino nemalonius prisiminimus. Keitė Danhern stovėjo savo mamos buto tarpduryje trečiame aukšte. Mama vis dar gyveno centrinės Los Andželo dalies pietuose.

      – Mieloji! – sušuko Keitės mama Kloja ir apglėbė ją liesomis rankomis.

      Trumpi Klojos plaukai buvo pašiaušti, o ant marškinėlių be rankovių spindėjo spalvingų žvynelių raštas. Vendi Dark Mist kvepalai gaubė ją kaip aromatingas debesis. Keitė vėl pasijuto vaiku ir žemė, regis, slydo iš po kojų.

      – Nemaniau, kad atvažiuosi, – išdainavo Kloja, sūpuodama Keitę glėbyje.

      – Kitaip ir negalėjo būti, – tarė Keitė ir išsitiesusi kaip styga laukė, kol mama ją paleis.

      – Mes visi sukrėsti, – šniurkštelėjo Kloja ir paleido Keitę iš glėbio. Ši vėl galėjo kvėpuoti.

      – Negaliu patikėti, kad jos nebėra, – Keitės galvoje šmėkštelėjo Frensės, jos sesers, veidas.

      Prisiminė, kaip Frensė, dar būdama paauglė, kirto ledus su spalvotais pabarstukais ir plačiai šypsojosi. Tokie prisiminimai buvo malonūs. Tik po jų neišvengiamai iškilo tie, kuriuose Frensė šaukė ant Klojos, išrėkė, kad jos nekenčia, o tada išlėkė iš jų buto kaip kulka paskui save užtrenkdama duris.

      Keitė dėl to nekaltino Frensės. Kloja niekada nebuvo ideali motina.

      Mylėjo dukras, kai norėdavo, ir nekreipė į jas dėmesio, kai noras išnykdavo. Būdama blogos nuotaikos, o tai būdavo beveik visada, be perstojo jas kritikuodavo. Skųsdavosi, kad dukros jai tik našta, dėl jų susigadino figūrą ir turėjo vis kentėti jų zyzimą, nors mieliau būtų leidusi laiką su kokiu patraukliu vyriškiu. Kloja buvo tikra, kad vienintelis dalykas, trukdantis jai susirasti žavingą ir turtingą princą ant balto žirgo, yra kaip inkaras ją laikančios Keitė ir Frensė.

      Keitė pasekė Frensės pavyzdžiu ir vos tik baigusi mokyklą kartu su geriausia drauge Nadija Ivanova išvyko į Sietlą. Draugės palaikė viena kitą, kol studijavo pedagogiką koledže. Keitė niekada nesidairė į praeitį. Bent iki dabar, kai jai pranešė, kad Frensė žuvo automobilio avarijoje.

      – Žinai, ji išgerdavo, – uždariusi duris tarstelėjo Kloja ir aukštakulniais batais nužingsniavo nutrintu kilimu.

      – Skaičiau straipsnį laikraštyje, – Keitė neketino teisinti Frensės, tačiau susierzino dėl kritiško motinos tono.

      Nuo nedidelio apsilupinėjusio stalo Kloja pasiėmė taurę apelsinų sulčių.

      – Taip elgtis labai kvaila.

      Net jei geriant taurėje nebūtų skimbtelėję ledukai, Keitė būtų lengvai atspėjusi, kad sultys atskiestos degtine.

      Galbūt turėjome puikų pavyzdį? – sarkastiškai pagalvojo Keitė.

      – Kur rinksimės atsisveikinti su Frense? – nurijusi šiuos žodžius paklausė ji.

      Kloja abejingai mostelėjo ranka.

      – Ji to nenorėjo.

      – Juk nereikia nieko prašmatnaus, – tarė Keitė.

      Jos tikrai nebuvo artimos, bet, be jų, Frensė daugiau nieko neturėjo. Sesuo verta bent atsisveikinimo.

      – Kūnas jau kremuotas.

      – Ką? Kada? – Keitei pasidarė silpna. Mintis, kad sesers nebėra, staiga tapo skaudžia realybe. Daugiau nebepamatys Frensės. Prisiminimai vienas po kitos plūdo į jos mintis. Kaip aštuonmetė Frensė, sėdėdama su Keite ant čiužinio, atstojusio ir lovą, skaito jai pasaką apie linksmąjį varliuką. Kaip kartą jiedvi kepė sausainius su žemės riešutų sviestu ir vos nepadegė virtuvės. Kaip abi drybso ant grindų priešais televizorių ir žiūri jų amžiui visai netinkantį kriminalinį detektyvą, o girta Kloja parpia ant sofos.

      Keitė žengtelėjo prie tos pačios senos vyšniniu brokatu aptrauktos sofos ir klestelėjo ant sukriošusio baldo.

      – Kodėl taip padarei? – prisivertė paklausti motinos.

      – Tai padariau ne aš, – atsakė Kloja.

      – Ligoninės administracija pati nusprendė ją kremuoti?

      Ar Kloja pasakė skurdžiai gyvenanti? Ar taip elgiamasi su visų mirusių pacientų, negalinčių susimokėti už laidotuves, kūnais? Kloja galėjo susisiekti su Keite. Ji neturėjo daug pinigų, tačiau sesers laidotuvėms tikrai būtų sukrapščiusi.

      – Kventinas nutarė, kad kremuoti bus geriausia. Sakė, kad toks buvo jos noras. Jis turi daug pinigų ir tikrai jų negailėtų ceremonijai, todėl tikiu, kad sakė tiesą, – Kloja gerokai gurkštelėjo iš taurės.

      – Kventinas? – pasitikslino Keitė.

      – Frensės vaikinas, Anabelės tėvas.

      – Kokios Anabelės?

      Kloja nustebusi pažvelgė į Keitę.

      – Frensės dukros.

      Keitė pasidžiaugė, kad sėdi.

      – Frensė… – žodžiai strigo gerklėje. Ji kostelėjo. – Frensė turėjo dukrelę?

      – Tu nežinojai?

      – Iš kur galėjau žinoti? – nei su seserimi, nei su motina nebendravo beveik septynerius metus. – Ar mažylei viskas gerai? Kur ji? – Keitė apsidairė po butą. Pamanė, kad galbūt jos dukterėčia snaudžia miegamajame.

      Akivaizdu, kad Kloja suprato, ką pamanė Keitė, ir sunerimusi žengtelėjo atgal.

      – Jos čia nėra. Ji ten, kur ir turi būti. Su savo tėvu Kventinu Ro.

      Jau beveik mėnesį Brodis Kalderis apsimetinėjo, kad jį linksmina šiurkštūs, moteris žeminantys Kventino Ro juokeliai. Naujausia šio stuobrio auka buvo maudymosi kostiumėlių modelis Vera Redmond, šią akimirką tarp gausiai prie baseino Holivudo kalvose stūksančiame dvare susirinkusių Kventino svečių gurkšnojanti rausvą martinį. Jos kūną aptempęs juodo audinio gabalėlis, regis, vadinosi suknele.

      – Mielai sužaisčiau partiją šitais kamuoliukais, – gašliai sukikeno Kventinas.

      – Rekomenduoju, – murmtelėjo Reksas Markelis, o Kventinas nusikvatojo.

      Brodis taip pat vyptelėjo, bet šį šeštadienio vakarą būtų mieliau leidęs bet kur kitur, tik ne čia. Tačiau šeima juo pasitikėjo ir dėl to gali prarasti visą turtą. Brodis netinkamai įvertino padėtį ir dabar pats turi viską ištaisyti. Jis stovėjo šalia pintuose krėsluose sėdinčių Kventino ir Rekso. Jie buvo įsitaisę antrame kelių